Dvidešimt trečiasis eilinis sekmadienis Dvidešimt trečiasis eilinis sekmadienis 

Dvidešimt trečiasis eilinis sekmadienis

Galbūt mums trūksta jausmingumo ar išminties, tačiau Dievas myli savo kūrinius ne už tai. Jis myli, ir tuo viskas pasakyta. Jis myli žmogų kartu su visais trūkumais, myli su mūsų nuodėmėmis, nes tuo tik dar aiškiau galima pastebėti savo silpnumą ir pajusti Dievo reikalingumą.

„Palikęs Tyro sritis, Jėzus per Sidoną atėjo prie Galilėjos ežero, į Dekapolio krašto vidurį. Ten atveda jam kurčią nebylį ir prašo uždėti ant jo ranką. Jis pasivedėjo jį nuošaliau nuo minios, įleido savo pirštus į jo ausis, palietė seilėmis jo liežuvį, pažvelgė į dangų, atsiduso ir tarė jam: „Efata!“, tai yra: „Atsiverk!“ Ir tuojau atsivėrė jo klausa, atsirišo liežuvio ryšys, ir jis kalbėjo kaip reikia. Jėzus jiems liepė niekam šito nepasakoti. Bet kuo labiau jis jiems draudė, tuo jie plačiau jį skelbė. Žmonės be galo stebėjosi ir kalbėjo: „Jis visa gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba“. (Mk 7, 31–37)

KAD GIRDĖTŲ… (Mons. Adolfas Grušas)

Kartais esame linkę pavadinti save menkais kūriniais, pergyvename, jog nesame tokie, kaip kiti, kuriems labiau pasisekė gyvenime, kurie turi daugiau už mus. Gal todėl mums nėra lengva suprasti, jog Dievo švelnumas ir gailestingumas yra skirtas kiekvienam iš mūsų. Žinoma, tegul ir nesame tie, kurie renka nuo dangaus žvaigždes, tačiau Dievas sukūrė mus, kaip savo meilės stebuklą. Mes nesame kieno nors kopija, bet vieninteliai, ir tokie, su savo sugebėjimais, su savo istorija esame priimtini Dievui.

Dievui tikrai nėra priimtinos mūsų dejonės: „Jei būčiau… Jei būčiau gimęs… Jei turėčiau…“ Tai pralaiminčiojo žodžiai, kurie niekaip nesiderina su pranašo Izaijo užrašytais žodžiais, kuriuos girdime pirmajame šios dienos Mišių skaitinyje: „„Būkite stiprūs! Nebijokite! Štai jūsų Dievas, – kerštas ateina! Su baisiu atlyginimu jis ateina jūsų išgelbėti“.

Dievas nori išgelbėti mus, net jeigu mes, žiūrint save laikančių gyvenimo ekspertais akimis, nesame labai daug ko verti. Galbūt mums trūksta jausmingumo ar išminties, tačiau Dievas myli savo kūrinius ne už tai. Jis myli, ir tuo viskas pasakyta. Jis myli žmogų kartu su visais trūkumais, myli su mūsų nuodėmėmis, nes tuo tik dar aiškiau galima pastebėti savo silpnumą ir pajusti Dievo reikalingumą.

Nėra labiau ar mažiau Dievo mylimų žmonių…

Antrajame skaitinyje girdimi apaštalo Jokūbo žodžiai taip pat labai atitinka mūsų dabartinę situaciją. Kiekvienoje aplinkoje, tame tarpe ir mūsų bažnyčiose, mes tiesiame kilimus tiems, kurie užima svarbias pareigas, yra puošniai apsirengę ar gausiai aukoja bažnyčios reikalams. Tuo tarpu visi, laikomi menkesniais, atsiduria pasienyje, palydimi nuolatinių pamokymų; „Pastovėk, ten“, arba: „Sėskis prie mano kojų“. Esame prie to įpratę ir nebeprisimename, jog „Dievas išsirinko pasaulio akyse vargdienius, kad jų turtas būtų tikėjimas ir jie paveldėtų karalystę, pažadėtą jį mylintiems“. Juk Dievui svarbu tik viena: kad žmogus sugebėtų mylėti!

Jėzus gerai žinojo ir suprato dangaus Tėvo meilę savo vaikams, todėl tą dieną, kai Galilėjos ežero pakrantėje Jam atvedė kurčnebylį, Jis pasinaudojo proga parodyti tai visiems savo klausytojams.

„Atveda jam kurčią nebylį ir prašo uždėti ant jo ranką“…

Jėzus pasivedėjo žmogų nuošaliau nuo minios, kuri moka tik demonstruoti užuojautą, bet nesugeba džiaugtis, nemoka jausti širdimi ir, jei reikia, pabūti drauge tylomis. Išganytojas vedasi kurčnebylį su savimi, nes nenori jo pažeminti ar pabrėžti jo trūkumus. Jėzus siekia parodyti supratingumą ir švelnumą,- jausmus, kurių taip dažnai pristinga mūsų bendravime.

„Jis įleido savo pirštus į jo ausis, palietė seilėmis jo liežuvį“… Jėzus, paliečiantis vargšą, yra aukščiausio švelnumo įsikūnijimas. Tai reiškia, kad nėra jokių barjerų, jokių fizinių kliūčių, kad kiekvienas, laukiantis išgydymo, gali drąsiai viską patikėti Dievui ir pagrįstai laukti išgelbėjimo. Seilėmis paliestas liežuvis parodo ypatingą intymumo ryšį, kartu išreškiant atgimdymą žmogaus vertam gyvenimui. Jėzus žvelgia į dangų, visokio gėrio šaltinį, ir atsidūsta, tarsi pasakydamas kurčnebyliui: „Dabar jau nebesi vienas. Nuo šios akimirkos tau neteks kęsti veidmainingos užuojautos. Nuo dabar į tave niekas nežvelgs, kaip į likimo nuskriaustąjį. Dabar aš esu su tavimi, kad paliesčiau ir išgydyčiau, kad grąžinčiau tavo žmogiškąjį orumą, ir tai darau, kad visi, kurti ir nebylūs meilei, žvelgdami į tave, galėtų pasveikti iš savo egoizmo“.

„Tarė jam: „Efatá!“, tai yra: „Atsiverk!“…

Šie žodžiai skirti mums visiems. Viešpats sako: „Mano drauge, aš esu Žodis ir noriu tuo žodžiu pasidalyti su tavimi. Aš viską girdžiu ir noriu kartu su tavimi klausytis pasaulio meilės giesmės“. Juk Dievas visuomet trokšta, kad Jo vaikai mokėtų girdėti ir suprasti, kad sugebėtų skelbti meilę savo žodžiais ir darbais.

2018 rugsėjo 08, 14:54