Dvidešimt ketvirtasis eilinis sekmadienis

Jėzus su mokiniais keliavo į Pilypo Cezarėjos kaimus. Kelyje klausė mokinius: „Pasakykite, kuo mane žmonės laiko?“ Jie atsakė: „Vieni – Jonu Krikštytoju, kiti – Eliju, treti – dar kuriuo iš pranašų“. Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras jam atsakė: „Tu esi Mesijas“. Tuomet Jėzus griežtai įsakė niekam apie jį nekalbėti.

Ir jis ėmė juos mokyti, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų. Jis tai kalbėjo visiškai atvirai. Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti. Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“

Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės. (Mk 8, 27-35)

TIKINČIOJO KELIAS

Kuo labiau gilinamės į tikėjimo tiesas, pripažindami, kaip apaštalas Petras, kad Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, tuo labiau įsisąmoniname tokio tikėjimo išpažinimo pasekmes. Tai nėra nei patogu, nei lengva, nes neįmanoma žodžiais išpažinti tikėjimą, o gyventi, vadovaujantis kitais principais. Tada tikėjimas jau nebėra tikėjimas, o vien tik ideologija, kurią, esant reikalui, galima ir keisti.

Jėzus visa tai nusako keliais žodžiais…

Visų pirma, tikinčiajam tenka daug kentėti. Visuomet dideli dalykai daug kainuoja, tad jeigu kalbame apie tai, kas suteikia prasmę visam gyvenimui, užmokėti irgi tenka gyvenimu. Pirmajame Mišių skaitinyje pranašas Izaijas kalba apie tai, ką tenka iškentėti Dievo tarnui: „Atsukau nugarą mane plakantiems, atkišau žandus raunantiems man barzdą, nuo užgauliojimo ir spjūvių neslėpiau veido“. Tikrasis meilės spindesys visuomet pamatomas kančioje.

Tikintysis yra atmetamas tų, kurie save laiko teisiais. Tai, kas yra vertinga, tačiau neįtelpa į įprastas žmonių mąstysenos kategorijas, dažnai yra paniekinama ir atmetama. Tokios pažiūros vargu ar bus labai populiarios. Kita vertus, jeigu jos susilaukia aplodismentų, yra besąlygiškai priimamos, vergiškai garbinamos, tada veikiau galima kalbėti ne apie tikrą tikėjimą, bet apie garbintojų širdies ir minčių tuštumą.

Tikintysis rizikuoja būti netgi nužudytas dėl tikėjimo. Mąstantis žmogus visuomet rizikuoja. Tas, kuris randa drąsos garsiai išsakyti tai, kuo yra įsitikinęs, neretai būna priimamas su panieka ir savotiškai pats sau kasa duobę.

Vis dėlto, anot Kristaus, tas, kuris ištvers iki galo, pasieks prisikėlimo džiaugsmą. Mes visi esame pašaukti būti su Kristumi, gyventi, sekant Jo pavyzdžiu, ir būti su Juo garbėje. Viešpats atvirai kalba savo mokiniams, jog patirtų kentėjimų rezultatas yra stulbinantis ir netikėtai nuostabus gyvenimas. Visa tai mes atskleidžiame Jėzaus asmenyje: „Jis ėmė juos mokyti, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų“.

Vis tiktai tam tikrą nerimą mums kelia Petras, kuris, atrodytų, taip aiškiai ir drąsiai išpažino Jėzaus dieviškumą, tačiau tuojau pat Jėzaus buvo pavadintas šėtonu. Tam buvo vienintelė priežastis: Petras norėjo įtikinti Jėzų atsitraukti nuo savo kelionės kryžiaus linkui. Tai visų tikinčiųjų svajonė: išgyventi savo tikėjimą, suderinant jį su žemės malonumais. Tai žmogaus mintys, iškeltos aukščiau Dievo valios.

Jėzus aiškiai paliudija, kad Jis pats mąsto ir gyvena visiškai kitaip ir moko apaštalus, jog, norint išgelbėti gyvybę, reikia susitaikyti, kad jos palaipsniui netenkame. Gyvybė yra mums Dievo duota dovana, tačiau ji iš tiesų tampa tokia tik tada, kai ir mes ją dovanojame kitiems, nesitikėdami atlyginimo ir įvertinimo. Tik tas, kuris tokiu būdu praranda savo gyvybę, ją iš tikrųjų suvokia ir atranda. Taip visuomet buvo su šventaisiais: kuo daugiau jie dovanodavo, tuo daugiau patys gaudavo. Jie pakeldavo kančią, kad kiti būti laimingi, dalijo savo ramybę žmonėms, kad jie galėtų bent šiek – tiek pasidžiaugti ir tokiu būdu patys atrado tikrąjį džiaugsmą.

Savo gyvenimo paaukojimas yra didžiausias tikėjimo liudijimas. Tikėjimas be meilės darbų yra negyvas.

„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės,“- sako Kristus.

Jei mes tikrai norime sekti Viešpatį, jei mylime Jį visa širdimi, mums tenka rinktis šį savęs išsižadėjimo kelią. Tenka išsižadėti savęs, kad pajėgtume kasdien imti savo gyvenimo kryžių, kuriame telpa mūsų skausmas, nesėkmės, baimė, netektys… Mes einame kartu su Jėzumi, drauge su Juo tampame prašančiais supratimo, padedantys suvargusiems, atsiduodame į gerųjų samariečių rankas, bėgame pas mylintį Tėvą, pasitinkantį mus po ilgų klajonių.

Mums reikia išmokti būti niekuo, kad galėtume būti naudingais tarnais… kad išgelbėtume savo gyvybę…

(Mons. Adolfas Grušas)