Beta versija

Cerca

Vatican News
precetti di uomini precetti di uomini 

Dvidešimt antrasis eilinis sekmadienis

Nepakanka vien tik perskaityti ar išmokti Viešpaties Įstatymą. Jį reikia priimti ir juo gyventi. Tik tada jis gali išlaisvinti, atvesti į tiesą, atskleisti visas veidmainystes, padėti sugriauti slėptuves, kuriose slepiamės nuo savęs pačių.

Pas Jėzų susirenka fariziejų ir keli Rašto aiškintojai, atvykę iš Jeruzalės. Jie pamato kai kuriuos jo mokinius, valgančius suterštomis (tai yra nemazgotomis) rankomis. Mat fariziejai ir visi žydai pagal prosenių paprotį valgo tik rūpestingai nusiplovę rankas. Taip pat sugrįžę iš turgaus, jie nevalgo neapsiplovę. Be to, yra dar daug nuostatų, kurių jie laikosi sekdami papročiu, pavyzdžiui, taurių, puodelių bei varinių indų plovimo. Taigi fariziejai ir Rašto aiškintojai jį klausia: „Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių papročio ir valgo suterštomis rankomis?“ Jis atsako jiems: „Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta: Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų. Apleidę Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių papročių“.

Ir vėl sušaukęs minią, Jėzus kalbėjo: „Paklausykite manęs visi ir supraskite: nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina“. 

Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“. (Mk 7, 1–8a. 14–15. 21–23)

IŠLAISVINANTIS ĮSTATYMAS, mons. A. Grušas 

Laisvas yra ne tas žmogus, kuris daro, ką nori. Jį būtų galima pavadinti anarchistu, kaprizingu, pakvaišusiu, tačiau jokiu būdu ne laisvu.

Žinoma, šiuo metu madingi šūkiai yra labai paprasti, tačiau drauge ir suvedžiojantys: „Jei man tai patinka, aš tai darau ir kodėl turėčiau nedaryti?!“, arba: „O kas tame blogo? Juk visi taip elgiasi!“, arba dar: „Įstatymas tai leidžia!“ Susidaro įspūdis, kad apskritai visa, kas teikia pasitenkinimą, apsimoka ar atitinka daugumos nuomonę, yra leistina, teisinga ir gera.

Apsiprantama taip pat ir su sąžinės priekaištais, kol galiausiai ir jie nebekelia problemų. Tampa nebesvarbu, kad, darydami tai, kas mums patinka, esame neteisingi kitam žmogui. Nebejaučiame nepatogumo, darydami nuostolius ar savo artimą pastatydami į nepatogią padėtį. Svarbu belieka tik tai, kas patinka mums. 

Pirmajame šio sekmadienio Mišių skaitinyje girdimi Mozės žodžiai išrinktajai tautai yra visiškai kitokie. Dievas liepia savo pranašui paskelbti žmonėms įstatymus, kuriuos būtina vykdyti, drauge primenant, kad, tai darydami, jie susilauks Dievo palaiminimo. Tie įstatymai – tai žmogiškos ir dvasinės išminties šaltinis, kuriais ir dabar pagrindžiama moralė, nors, aišku, daug kas yra linkę ir į tai nekreipti dėmesio, tvirtindami, jog pati moralės samprata yra reliatyvi, tai yra, kiekvienas ją supranta savaip.

Išrinktoji tauta didžiavosi tuo, kad jai buvo duotas Dievo Įstatymas. Mes irgi galime didžiuotis, turėdami tą didžiulį gyvenimo lobį, įgalinantį  suvokti ir patirti ramybę, išgyventi meilės civilizaciją, siekti visų žmonių gerovės. Dievo Įstatymas moko mus, esant reikalui, apriboti save, kad galėtume daugiau duoti kitam, atskleisti tikro solidarumo vertę, kai mes gerbiame kito asmens vertę, pripažindami, jog negalime daryti kitam žmogui to, ko nenorime, kad būtų padaryta mums. Visa tai yra mūsų širdies didybė, aiškus išminties ženklas, sugebėjimas gyventi su kitais ir dėl kitų bei drauge su jais kurti naują pasaulį. 

Antrajame skaitinyje girdimi apaštalo Jokūbo žodžiai yra kategoriški: „Su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas“. Jis taip pat kalba apie Dievo Žodį, kuris yra tikrasis širdies džiaugsmas, įgalinantis nueiti tikrai žmogaus vertą gyvenimo kelią. Tai suvokiame įsiklausydami į Viešpaties įstatymą - tikrosios laisvės įstatymą, kurio laikydamiesi tampame atrama vieni kitiems.

 Vis dėlto Dievo Įstatymo neturime supainioti su tuščiu ir  visiems demonstruojamu jo laikymusi. Tai ne mandagumo taisyklės ar geros manieros. Apsiribojant vien išore, atrodytų, laisvę teikiantys nurodymai tampa vergija, o mes patys pasidarome meilės karikatūromis. 

Dievui nepatinka formalumai. Dievas neteisia ir negelbsti žmonių vien dėl to, kad jie atlieka visas reikalaujamas apeigas ar laikosi išorinių taisyklių. Jei mes tik į tai kreipiame savo dėmesį, tai tik reikštų, jog niekaip nepajėgiame nusimesti mūsų veidus dengiančių kaukių, dangstomės geru įvaizdžiu ir tikimės, kad mūsų veidmainystė paslėps vidinę tuštumą.

Jėzus labai aiškiai tai pabrėžė, kalbėdamas su Rašto aiškintojais ir fariziejais, o baigiamasis Jo paaiškinimas tikrai turėjo skambėti, kaip savotiškas antausis: „Nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas“… 

Nejaugi mums dar turėtų kilti kokių nors abejonių? Nė vienas mūsų neturi teisės sakyti: „Man tai nerūpi“. Tokie žodžiai reikštų vien tai, kad toks žmogus taip ir nerado drąsos rimtai ir garbingai pažvelgti į savo sielą ir nepabandė išsivaduoti iš savo vidinės vergijos.

Nepakanka vien tik perskaityti ar išmokti Viešpaties Įstatymą. Jį reikia priimti ir juo gyventi. Tik tada jis gali išlaisvinti, atvesti į tiesą, atskleisti visas veidmainystes, padėti sugriauti slėptuves, kuriose slepiamės nuo savęs pačių. 

Tada mes tampame tikrais žmonėmis, mokančiais viską sudėti į Dievo rankas ir tikinčiais, kad „tik tiesa padaro mus laisvus“.

2018 rugsėjo 01, 12:06