Kokia Bažnyčia Latvijoje laukia Šventojo Tėvo?
Sostinėje Rygoje popiežius pasveikins valdžios ir pilietinės visuomenės atstovus, taip pat įvyks ekumeninis susitikimas, o su Latvijos katalikų bendruomene popiežius švęs Eucharistiją Agluonos Dievo Motinos šventovėje.
Bažnyčios Latvijoje istorija
Latvijos evangelizavimo pradžia laikomi 1186 m., kuriais pirmuoju vyskupu buvo konsekruotas misionierius iš Vokietijos Meinardas (vėliau paskelbtas šventuoju). Pradėta misija nebuvo lengva. Meinardo įpėdinis, vyskupas Bertoldas, buvo vietinių gyventojų nužudytas. Trečiasis vyskupas Albertas, 1201 m. įkūrė Rygos miestą. Šio vyskupo iniciatyva, popiežiui Inocentui III pritariant, buvo paskelbtas Šiaurės kryžiaus žygis ir įkurtas Kalavijuočių ordinas. Šio vyskupo prašymu 1215 m. Livonija buvo paskelbta „Marijos žeme“.
Rygos vyskupija buvo šių žemių evangelizavimo židinys. Vyskupo įkurti kalavijuočiai netrukus susijungė su Prūsiją valdžiusiu Vokiečių ordinu. Kai šešioliktajame amžiuje Ordinas buvo sekuliarizuotas ir jo vadovai perėjo į liuteronybę, liuteronybės židiniais tapo ir vokiečių pilys bei dvarai Latvijoje. Latvių valstiečių perėjimas į protestantizmą vyko lėčiau. Septynioliktajame amžiuje, po Abiejų Tautų Respublikos karo su Švedija ir Rusija, dabartinės Latvijos teritorija buvo padalinta į dvi dalis – pietinę dalį, Kuršą ir Latgalą valdė katalikiška Abiejų Tautų Respublika, o šiaurinė atiteko protestantiškai Švedijai. Tai nulėmė ir iki mūsų dienų išlikusį konfesinį pasiskirstymą – švedų valdytoje šiaurinėje dalyje dauguma yra liuteronai, o katalikų bendruomenės labiau susitelkusios pietinėje dalyje. Aštuonioliktojo amžiuje pradžioje po Šiaurės karo švedų valdyta šiaurinė dalis, o aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje ir visa dabartinė Latvijos teritorija atiteko Rusijai.
Po Pirmojo pasaulinio karo 1918 m. susikūrusioje nepriklausomoje Latvijos Respublikoje buvo atkurta visą šalies teritoriją apimanti Rygos vyskupija. Pirmuoju vyskupu buvo paskirtas dabartinės Baltarusijos teritorijoje gimęs airių-lenkų-vokiečių kilmės grafas Edvardas O’Rourke, Peterburgo kunigų seminarijos ir akademijos dėstytojas. Vis dėlto jis latvių katalikų nebuvo palankiai priimtas. Po dvejų metų Edvardas O’Rourke buvo paskirtas laisvojo miesto Gdansko vyskupu, o naujuoju Rygos vyskupu tapo latvis Antonijs Springovičs. 1937 m. buvo įkurta antra – Liepojos vyskupija. Agluonoje – nuo septynioliktojo amžiaus garsėjančioje Marijos šventovėje, buvusiame dominikonų vienuolyne, 1920 m. buvo įkurta kunigų seminarija. Vėliau ji perkelta į Rygą.
Prieškario metais suklestėjusį katalikų gyvenimą užgniaužė sovietinė okupacija. Represijų aukomis tapo didelė dalis kunigų, pokario metais keli buvo sušaudyti arba mirė lageriuose. Abiejų Latvijos vyskupijų apaštališkuoju administratoriumi 1962 m. buvo paskirtas vysk. Julijans Vaivods, kuris 1983 m. taip pat tapo pirmuoju kardinolu. Jam taip pat buvo suteikta misija rūpintis katalikais, gyvenančiais Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Kazachstane ir kitose sovietinėse respublikose. Rygos seminarija, nors ir su dideliais apribojimais, ruošė kunigus visiems Sovietų Sąjungoje gyvenusiems katalikams. Antroji iš dviejų to meto seminarijų, veikusi Kaune, tarnavo tik Bažnyčiai Lietuvoje.
Šiandien apie trečdalis Latvijos gyventojų yra liuteronai; arti ketvirtadalio - katalikai; kiek mažiau nei penktadalis – ortodoksai. Kiti priklauso kitoms mažoms religinėms grupėms arba yra netikintys. Katalikų Bažnyčia Latvijoje turi keturias vyskupijas – Rygos (arkivyskupija), Liepojos, Jelgavos ir Rėzeknės – Agluonos.
Dievo tarnas Boleslavs Sloskans
Viena žinomiausių Bažnyčios Latvijoje asmenybių buvo vyskupas Boleslavs Sloskans. Baigęs Peterburgo dvasinę akademiją, jis tarnavo Rusijoje gyvenusiems latviams, taip pat rusams ir kitų tautybių katalikams. Rusijoje valdžią paėmus bolševikams, jis buvo slapta įšventintas vyskupu, tačiau tuoj suimtas. Boleslavo Sloskano paskyrimu vyskupu Šventasis Sostas bandė išsaugoti Katalikų Bažnyčios Rusijoje tęstinumą. Keli tuo metu Rusijoje tarnavę, dar prieš bolševikinę revoliuciją ar netrukus po jos konsekruoti vyskupai tapo žiaurių represijų aukomis, atsidūrė kalėjimuose, liūdnai pagarsėjusiose Solovkų salose ar kituose lageriuose. Vyskupas Sloskans atgavo laisvę 1933 m. - Latvijos valdžia jį iškeitė į sovietų šnipą. Panašiu būdu laisvę atgavo ir pirmuoju Vilniaus arkivyskupu po to paskirtas Janas Cieplakas bei palaimintasis Teofilius Matulionis.
Apsigyvenęs Rygoje vyskupas Sloskans buvo paskirtas seminarijos dėstytoju, o vėliau ir rektoriumi. Antrojo pasaulinio karo metais jį suėmė vokiečių gestapas, tačiau pareikalavus Vokietijos vyskupams, buvo paleistas iš kalėjimo ir internuotas Bavarijoje. Ten sulaukęs karo pabaigos, jis apsigyveno Liuvene, Belgijoje, iš kur iki mirties vadovavo diasporoje gyvenusiems latviams ir estams katalikams. Popiežius Pijus XII jį taip pat paskyrė emigracijoje gyvenusių rusų ir baltarusių katalikų ganytoju. 1981 m. mirusio vyskupo palaikai 1993 m. buvo parvežti į Latviją ir palaidoti Agluonoje. 2000 m. pradėta jo beatifikacijos byla. (JM / VaticanNews)
