Šv. Laurynas – konkrečios artimo meilės liudytojas
258 m. rugpjūčio 7 d. buvo nužudytas popiežius Sikstas II su keliais kunigais ir diakonais. Laurynas irgi priklausė tuometinei Romos dvasininkijai. Jis buvo arkidiakonas, tai yra visų diakonų vyresnysis. Pirmaisiais Bažnyčios amžiais diakonams buvo patikėtas bendruomenės nuosavybės administravimas, labdara, rūpinimasis ligoniais ir našlaičiais. Kaip teigia tradicija, suėmus popiežių Sikstą, Laurynas suprato, jog didelis pavojus gresia visai bendruomenei. O kadangi jam buvo patikėti Romos krikščionių suaukoti pinigai, dėl to jis susikvietė savo globojamus vargšus ir jiems išdalino visas bendruomenės lėšas. Po trijų dienų, rugpjūčio 10-ąją, imperatoriaus pareigūnai surado ir diakoną Lauryną. Nors Romos krikščionių bendruomenė anaiptol nebuvo turtinga, vis dėlto, tarp miesto gyventojų sklandė gandai apie didžiulius turtus. Tardymo metu iš Lauryno buvo reikalaujama pasakyti kur paslėpti tie turtai. Sakoma, kad paties imperatoriaus akivaizdoje Laurynas parodęs į Romos varguomenę ir pasakęs: “Štai mūsų turtai!”. Imperatorius tokį atsakymą palaikė įžūliu akibrokštu ir įsakė Lauryną žiauriai nukankinti. Diakonas Laurynas buvo gyvas sudegintas pririštas prie metalinių grotų.
Pasak padavimo, prieš mirtį Laurynas paprašęs budelių, kad jam leistų minutėlę pasimelsti už Romos miestą. Dėl to šv. Laurynas iki mūsų dienų gerbiamas kaip Romos globėjas, kartu su šventaisiais Petru ir Pauliumi.
Diakonas Laurynas yra konkrečios artimo meilės kankinys, - vieną kartą aukodamas rytmetines Mišias yra pasakęs popiežius Pranciškus. Krikščioniška meilė tai ne ideologija, ne filosofinė idėja; krikščioniška meilė yra konkreti. Melskime Viešpatį, kad meilės samprata, kuria mes vadovaujamės niekada netaptų abstrakčia idėja, sakė Pranciškus. Meilė visada tebūnie konkreti, su gailestingumo darbais. Diakonas Laurynas sakė, kad vargšai yra Bažnyčios turtas. Kodėl? Dėl to, kad jie yra kenčiantis Kristaus kūnas! Prašykime malonės, kad nepasiduotume tam daugelį žmonių sugundančiam procesui, kuris suintelektina, ideologizuoja meilę, padaro Bažnyčią bekūne, padaro krikščionišką meilę bekūne, o galiausiai nuveda iki liūdno spektaklio, kuriame tikima Dievą be Kristaus, Kistų be Bažnyčios, Bažnyčią be Dievo tautos. Meilė visada tebūna konkreti. (JM / VaticanNews)
