Keturioliktasis eilinis sekmadienis
Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę. Atėjus šabui, jis pradėjo mokyti sinagogoje. Daugelis girdėdami stebėjosi ir sakė: „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“ Ir jie piktinosi juo. O Jėzus jiems tarė: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose“. Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė. Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė. (Mk 6, 1–6)
PIKTINANTIS DIEVAS, Mons. Adolfas Grušas
Šio sekmadienio Mišių Evangelija pradedama ir baigiama, aprašant kilusią nuostabą. Pradžioje nustemba Nazareto gyventojai: „Iš kur jam tai? Kokia išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis?“ Tuo tarpu pabaigoje jau tenka nustebti Jėzui: „Jis stebėjosi jų netikėjimu“…
Iš tikrųjų ne išmintis ir ne stebuklai yra tikėjimo pradžia, bet priešingai: ten, kur yra tikėjimas, pražysta ir stebuklai.
Žmonės visuomet labai greitai sugeba nuo susižavėjimo pereiti prie nepasitikėjimo ir atmetimo. „Iš kur jam tai?“- klausia Jėzaus klausytojai, susirinkę Nazareto sinagogoje, kartu aiškiai suvokdami, kad Jėzaus lūpomis bylojanti išmintis tikrai atkeliavo ne iš Nazareto. Jų žodžiai: „Iš kur?“ iš tiesų yra klausimas apie Įsikūnijimą, apie jo pradžią: Jėzus, Dievo Žodis ateina į pasaulį, nešdamas iš kitur kilusią, „kitokią“ meilę. Tai meilė, kokios vien tik žemė nesugeba duoti. Ji yra iš dangaus ir atneša dangaus dvelksmą. Deja, to išminties ir galybės junginio, kurį atnešė ir žmonėms perduoda Jėzus, Nazareto gyventojams nepakako. Jie nesugebėjo to priimti, nepajėgė atsiverti pranašystės dvasiai, nes buvo pernelyg susirūpinę apčiuopiama tikrove: „Mes jį pažįstame, žinome iš kur jis, žinome jo darbus“… Panašu, kad tai yra tas atvejis, kai žinios neleidžia suprasti dalyko esmės…
Juk žmogus nėra vien tai, ką jis dirba, nė vieno negalima sutapatinti su jo šeimos problemomis. Tikroji tiesa apie žmogų yra aukštesnė už mūsų žmogišką suvokimą, nes visų mūsų šaknys yra danguje. Taip, Jėzus augo amatininko namuose, žmonės matė Jį stiprėjant, Jo rankos laikė dailidės įrankius, Jėzus išmoko atskirti skirtingas medžio rūšis, ir Jo nosis atpažindavo medžio klijų kvapą… Tačiau, mąstome mes, juk Dievas, apsireikšdamas pasauliui, turėjo pasirinkti kitokį, kilnesnį kelią…
Vis dėlto pranašystės Dvasia ateina iš kasdienybės, nusileidžia ant mūsų ir mūsų kaimynų namų, ateina ten, kur verda paprastas ir niekuo neišsiskiriantis gyvenimas, tam, kad tą gyvenimą pakeistų iš esmės. Tikrasis tikėjimas – tai sugebėjimas matyti amžinybei atsiveriančią akimirką, ir amžinybę, įeinančią į mūsų gyvenimo akimirką.
„Jie piktinosi juo,“- sako Evangelija. Žmones piktino Jėzaus žmogystė, Dievo artumas jų kasdienybei. Kaip tik tame glūdi Evangelijos geroji žinia, kalbanti apie nuostabą, vedančią į tikėjimą, ir piktinančią Nazareto gyventojus: Dievas turi žmogišką veidą, Žodis yra apvilktas Kūnu. Mums nereikia ieškoti Dievo dangaus aukštybėse, bet privalome Jį pamatyti pasilenkusį prie mūsų kojų, ant žemės, su vandens ąsočiu rankose ir prie juosmens kabančiu rankšluosčiu…
Verta atkreipti dėmesį į Jėzaus reakciją, Jam susidūrus su gimtojo miesto gyventojų priešiškumu. Viešpats neparodo panašaus priešiškumo, nekaltina ir nesmerkia. Jėzus niekuomet nedžiūgauja dėl pasisekimų ir niekuomet nepasimeta, kai žmonės Jo nesupranta. Jis tik „stebėjosi“, kaip įmanoma nesuvokti, atrodytų, akivaizdžių dalykų.
Baigdamas pasakojimą apie Jėzaus išgyvenimus Nazarete, evangelistas Morkus pastebi: „Jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo“,- tačiau iškart pasitaiso: „Tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė“. Net ir atstumtas Dievas gydo sielas: gal tik keletą, gal tik vieną. Atstumtas mylimasis ir toliau myli: gal kelis, gal tik vieną. Juk meilė niekuomet nepavargsta – ji tik stebisi.
Toks yra mūsų Dievas, kuris niekuomet nenešioja pykčio, bet visus skatina atsiverti gyvenimo džiaugsmui ir stebėtis Dievo gerumu…
