Kardinolas iš Bolivijos: „pinigų kišenėje ir dabar nelaikau“

Jau esant kunigu, pasakojo kardinolas, karinis režimas jį paskyrė administruoti Chacarilla gyvenvietę 3800 metrų aukštyje, susikūrusią aplink vario kasyklą. Čia gyveno per septynis šimtus žmonių, kasyklos darbininkai ir jų šeimos. Pačios kasyklos priklausė vienai Azijos bendrovei. Gyvenvietė buvo labai skurdi, nes atlyginimai  buvo maži. Eidamas mero pareigas, sakė Bolivijos ganytojas, jis dalijosi tuo pačiu skurdu, kaip ir darbininkai: gyveno toje pat barakų stovykloje, miegojo viename kambaryje, trijuose skirtinguose kampuose, ant žemės, kartu su motina ir broliu. Viską, ką uždirbdavo, skyrė bažnytėlės statymui ir įrengimui bei mero darbui. Anot jo, ir dabar pinigų kišenėje jis nelaiko.

„Aš gimiau labai neturtingas, niekad nepažinau tėvo. Baigiau vien pradinius mokslus. Prieš įstojant į seminariją šveičiau batus, dirbau kasyklose, buvau dailide ir mechaniku. Misionieriai belgai sumokėjo už mano studijas tais metais, kai lankiau seminariją“, - pasakojo kardinolas Toribio Ticona Porco.

Kai Jono Pauliaus II potvarkiu buvo paskirtas Potosi ir, vėliau, Corocoro vyskupu augziliaru, jo darbas buvo lankyti nuošalias gyvenvietes, kur gyveno darbininkai arba indėnai: vyskupas mokėjo jų kalbas. Kitas ypatumas – kartais reikėdavo pakilti iki penkių tūkstančių metrų aukščio, tai fiziškai galėjo ne kiekvienas kunigas ar misionierius.

Popiežių Pranciškų, anot vyskupo boliviečio, jis pažino, kai šis dar buvo Buenos Airių arkivyskupas, lankydamas gausią migrantų iš Bolivijos bendruomenę Argentinoje. „Ar dar gyvas? Nesimaitink katėm“, jiems susitikus pasakė popiežius, pasakojo kardinolas, žinodamas apie tai, kad du kartus jis išgyveno tik per plauką, keliaudamas pavojingais kalnų keliais: kartą buvo netikėtai užlietas potvynio, kartą nublokštas nuo kelio sunkvežimio. O taip pat teko paragauti ir katės. Tačiau tokios buvo gyvenimo sąlygos tuo metu.

Vienas iš jo sielovadinių pasiekimų – katechetai iš vietos žmonių beveik kiekvienoje darbininkų ir indėnų gyvenvietėje, sakė kardinolas Toribio Ticona Porco, pridurdamas, jog ne visų akyse tai atrodė geriausias sprendimas: tarsi būtų kuriama atskira Bažnyčia. Bet trūkstant vietinių kunigų, iš svetur atvykusiems vienuoliams ir vienuolėms sunkiai adaptuojantis prie didelio aukščio ir gyvenimo aukštikalnėse, tai buvo geriausia išeitis. (RK/ Vatican News)