Beta versija

Cerca

Vatican News

Vienuoliktasis eilinis sekmadienis

Žvelgiant į delne gulintį grūdą, savaime norėtųsi pavadinti jį inertiška materija, nors iš tiesų tas grūdelis savyje slepia gyvybę, kuri , susidūrusi su saule, vandeniu ir žeme, yra pasirengusi išsiveržti su gaivališka jėga …

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo“. Jėzus dar sakė: „Su kuo galime palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime? Ji – tarytum garstyčios grūdelis, kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visas daržoves ir išleidžia tokias plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai“. Daugeliu tokių palyginimų Jėzus skelbė žmonėms žodį, kiek jie sugebėjo suprasti. Be palyginimų jiems jis nekalbėdavo, o savo mokiniams skyrium viską išaiškindavo. (Mk 4, 26-34)

NEMATOMAS DIEVAS (Mons. Adolfas Grušas)

„Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą“…

Apie pačius didžiausius dalykus Jėzus prabyla su nuginkluojančiu paprastumu. Jis nedėsto teorijos, bet prieš savo klausytojus atverčia gyvenimo knygą. Kristus pasakoja apie Dievą, pasitelkdamas dygstančio želmens ženklą, o aiškindamas begalybės esmę, pirmiausia prisimena mažytį garstyčios grūdelį. Tikriausiai tokį dėstymo būdą Jis pasirinko todėl, kad ir mūsų dvasinis gyvenimas, ir pačių paprasčiausių būtybių egzistencija paklūsta tiems patiems dėsniams. Evangelija ir žmogaus gyvenimas juda ta pačia linkme, leisdami sužydėti visoms gyvybės formoms.

Todėl ir Dievo karalystė sulyginama su sėjėju. Dievas – tai nepailstantis sėjėjas, kuris į mūsų pasaulį, į mus ir visą visatą nuolat lieja savo energiją. Jis suteikia viskam gyvybę, kaip užuomazgą, o mums yra skirta pareiga tą gyvybės dovaną subrandinti. Mes esame žemės grumstas Dievo rankose, į kurį Jis pasėjo savo gyvybinį pradą. Niekas nelieka nuskriaustas, niekur nėra tuštumos, nes Dievo ranka – tai nuolatinė kūryba, per kurią pasaulis gyvena ir juda pirmyn.

Pirmasis šio sekmadienio Mišiose girdimas Evangelijos palyginimas pasakoja apie stebuklą, kuris jau seniai nieko nebestebina. Visiems atrodo normalu, kuomet vakare matome gėlės pumpurą, o ryte – išsiskleidusį žiedą. Tame nėra išorinio veikimo ar pastangų. Tiesiog sakome: gėlė pražydo. Nepriklausomai nuo to, ką veikia žmonės, pasėta sėkla dygsta, gėlės skleidžiasi,  medžiai auga. Iš tiesų, kalbant apie žmogaus dvasinį gyvenimą, šis palyginimas yra didelė paguoda, teikianti širdžiai ramybę. Dievo suvokimas žmogaus sieloje taip pat pasireiškia veikiant slėpiningai vidinei jėgai. Gėris pasaulyje atsiranda slėpiningos energijos, kurią skleidžia visa, kas pasaulyje yra gera, teisinga ir gražu, dėka. Visuose žmonėse, pasaulyje, kiekvienoje širdyje bręsta ir auga Dievo malonė, nors mums gal ir norėtųsi tuo suabejoti. Tačiau juk iš tikrųjų niekas negali žinoti, kiek reikia Dievo malonės saulės, kad tas širdyje pasėta geras grūdas duotų vaisių. Mes nežinome, kiek reikia laiko, kad žmonėse, kuriuos mes laikome beviltiškais, vaikuose, kategoriškai atsisakiusiuose priimti tėvų nuomonę, visuose, kurie atrodo pikti ir pasimetę, subręstų Dievo pasėtos dovanos. Reikia tik mokėti laukti…

Antruoju palyginimu Jėzus pabrėžia disproporciją tarp garstyčios grūdelio, mažiausio iš visų sėklų, ir išaugančio iš jo didelio medžio. Tai kartu ir paraginimas vengti didingos retorikos: grūdelis neišgelbės pasaulio. Netgi ir išaugęs garstyčios medis nėra pasaulio centras. Mes pavieniui taip pat neišgelbėsime pasaulio. Tačiau Jėzus kalba apie visai kitą mums skirtą užduotį, primindamas medį, kurio šakose ilsisi ir suka lizdus dangaus paukščiai. Mes esame tas medis, kur broliai gali rasti prieglaudą ir suraminimą. Tuo tarpu Dievas duoda augimą, Jis siunčia ir dangaus paukščius…

Žvelgiant į delne gulintį grūdą, savaime norėtųsi pavadinti jį inertiška materija, nors iš tiesų tas grūdelis savyje slepia gyvybę, kuri , susidūrusi su saule, vandeniu ir žeme, yra pasirengusi išsiveržti su gaivališka jėga …

Mums reikia pasistengti žvelgti plačiau, kad mus supančiame pasaulyje visų pirma pastebėtume ir įvertintume Dievo veikimą. Tuo tarpu mes, kantrūs Dievo karalystės žemdirbiai, esame pašaukti sėti gerą sėklą: taiką, teisingumą, drąsą, pasitikėjimą. Galbūt kartais mums ir atrodo, kad tai beveik nenaudinga, nes visus supa vakaro sutemos, tačiau mes tikime ryto aušra, tegul iš pažiūros ir menka, bet išsklaidančia sutemas. Juk pats Dievas visąlaik veikia, tyliai ir pamažu, dažnai nepastebimai, tačiau visuomet galiausiai laimi savo vaikų širdis. Jis yra mūsų viltis.

2018 birželio 16, 13:54