Beta versija

Cerca

Vatican News

Tryliktasis eilinis sekmadienis

Kartais mes klausiame: „Kas yra Jėzus?“ Atsakymą mums duoda šio sekmadienio Evangelijos skaitinyje aprašytas stebuklas: tai ranka, kuri paima mano ranką.

Jėzui vėl persikėlus valtimi į kitą pusę, susirinko prie jo didžiulė minia ir sulaikė jį paežerėje. Šit ateina vienas iš sinagogos vyresniųjų, vardu Jajiras, ir, pamatęs jį, puola jam po kojų karštai maldaudamas: „Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų“. Jėzus nuėjo su juo. Iš paskos sekė gausi minia ir jį spauste spaudė.

Ten buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu. Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn. Išgirdusi apie Jėzų, ji prasiskverbė pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie jo apsiausto. Mat ji sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį – išgysiu!“ Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi iš savo negalės. O Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo jėga, ir, atsigręžęs į minią, paklausė: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?“ Mokiniai jam atsakė: „Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: 'Kas mane palietė?'“

Bet Jėzus tebesidairė tos, kuri taip buvo padariusi. Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir, puolusi prieš jį ant kelių, papasakojo visą teisybę. O jis tarė jai: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“.

Jam dar tebekalbant, ateina sinagogos vyresniojo žmonės ir praneša tam: „Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!“ Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus sako sinagogos vyresniajam: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ Ir niekam neleido eiti kartu, išskyrus Petrą, Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną. Jie ateina į sinagogos vyresniojo namus, ir Jėzus mato sujudimą – verkiančius ir raudančius žmones. Įžengęs vidun, jis tarė: „Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega“. Žmonės tik juokėsi iš jo. Tada, išvaręs visus, jis pasiėmė vaiko tėvą ir motiną, taip pat savo palydovus ir įėjo ten, kur vaikas gulėjo. Jis paėmė mergaitę už rankos ir sako: „Talitá kum“; išvertus reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“ Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Jai buvo dvylika metų. Visi nustėro iš nuostabos. Jėzus griežtai įsakė, kad niekas to nežinotų, ir liepė duoti mergaitei valgyti. (Mk 5, 21 - 43)

STEBUKLAS, mons. A. Grušas

Jėzus eina į namus, kur guli mirusi dvylikametė mergaitė, eina, lydimas skausme paskendusio jos tėvo… Tuo pat metu daug iškentėjusi moteris, tačiau nenorinti ir nemokanti pasiduoti nevilčiai, prisiartina prie Viešpaties ir prisiliečia prie Jo. Kraujoplūdžiu serganti moteris pagal žydų įstatymus buvo laikoma sutepta, pasmerkta niekuomet prie nieko neprisiliesti, o tai reiškia: nežinoti, ką reiškia apkabinimas ar glamonė – apsisprendžia paliesti Tą, iš kurio tikėjosi išgelbėjimo. Tai labai žmogiška ir jautru: moteris paliečia Jėzų, tarsi sakydama: „Pažiūrėk, ir aš esu čia!“ Išstumtoji už visuomenės ribų apverčia aukštyn kojomis įsiteisėjusią tvarką, nes tiki, jog yra už visus įstatymus aukštesnė Galybė.

Jėzus įvertino, iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, akiplėšišką moters poelgį ir kreipėsi į ją, ištardamas nuostabius žodžius. Kiekvienam iš mūsų tokie žodžiai gali sugrąžinti drąsą ir norą gyventi: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“. Išganytojas dovanoja jai ne vien tik fizinę sveikatą, bet taip pat ir dvasinę ramybę. Ji, atstumtoji, pavadinama mylima dukra…

„Jie ateina į  sinagogos vyresniojo namus, ir Jėzus mato sujudimą – verkiančius ir raudančius žmones. Įžengęs vidun jis tarė: „Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega“. Miega… Tas žodis vartojamas liturgijoje, kalbant apie mirusius, tačiau jis rado savo vietą ir bendrinėje kalboje. Sakome, kad kapinės – tai vieta, kur ilsisi mūsų artimieji. Tai namai, kur Dievo vaikai nėra mirę, o miega, laukdami rankos, kuri juos pakels. Jajiro namai…

Žmonės juokėsi iš Jėzaus, lygiai taip pat, kaip ir dabar juokiasi iš tikinčiųjų: „Nejaugi jūs tikite pomirtiniu gyvenimu? Tai iliuzija, nes mirštame mes, ir miršta viskas“. Vis tiktai Jėzus kartoja mums, taip, kaip ir Jajirui: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ Jis prabyla į žmogaus širdį, kad galiausiai mūsų lūpos pripažintų: „Mūsų Dievas yra gyvųjų, o ne mirusiųjų Dievas!“ Neatsitiktinai, išvaręs visus netikrus gedėtojus, Jėzus prie mirusios mergaitės pasikviečia apaštalus, mergaitės tėvą ir motiną – tai ratas žmonių, gyvenančių tikėjimu ir meile, kuri teikia gyvybę. Galiausiai Jis paima mergaitei už rankos, nes neviltis išsklaidoma ir mirtis nuvejama, prisilietus Dievui.

Kartais mes klausiame: „Kas yra Jėzus?“ Atsakymą mums duoda šio sekmadienio Evangelijos skaitinyje aprašytas stebuklas: tai ranka, kuri paima mano ranką. Šis gražus vaizdas galėtų nusakyti visą mūsų ryšį su Dievu: Jo ranka mano rankoje, apčiuopiama, tvirta ir švelni, mano gyvenimas persipina su Dievo gyvenimu, Jo alsavimas mano alsavime, Jo galybė mano sugebėjimuose…

Jis sako: „Talita kum“; išvertus reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“ Jėzus gali padėti, pagelbėti, tačiau atsikelti gali tik pati mergaitė. Ji pakyla ir pradeda vaikščioti.

Kiekvienas mūsų nešiojame savyje kokį nors skausmą, kiekviename mūsų yra mirties šešėlių, ir kiekvienam iš mūsų Viešpats teikia savo palaiminimą, ištardamas tuos pačius žodžius: „Kelkis!“ Kelkis, įtikėk, kovok, gyvenk viltimi, mokykis mylėti ir priimti meilę.

Ir tada įvyksta stebuklas…

2018 birželio 30, 11:49