Beta versija

Cerca

VaticanNews
Šv. popiežiaus Jono XXIII sarkofagas jo gimtajame miestelyje Sotto il Monte Giovanni XXIII Šv. popiežiaus Jono XXIII sarkofagas jo gimtajame miestelyje Sotto il Monte Giovanni XXIII  (ANSA)

Šv. popiežius Jonas - ryški Viešpaties šviesa pasaulio tamsoje

Popiežius Jonas XXIII yra vienas didžiųjų Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Parolino gyvenimo ir tarnystės Bažnyčiai įkvėpėjų. Jis pats apie tai papasakojo kalbėdamas Vatikano žinių portalui apie šventojo Jono XXIII relikvijų piligrimystę į jo gimtąją vyskupiją šiaurės Italijoje.

Stiklinis sarkofagas su popiežiaus šv. Jono relikvijomis, paprastai laikomas šv. Jeronimo koplyčioje Vatikano bazilikoje, leidus popiežiui Pranciškui, buvo nuvežtas į Bergamo vyskupijos katedrą gegužės 24 dieną, o iš čia į popiežiaus gimtojo krašto šventoves ir jo gimtinės, Sotto il Monte miestelio, parapijos Marijos, Taikos karalienės koplyčią. Šeštadienį, birželio 9-ąją, popiežiaus relikvijų piligrimystės pabaigos išvakarėse, Mišias Sotto il Monte bažnyčioje aukos Vatikano valstybės sekretorius kard. Pietro Parolin.

Šv. Jonas XXIII buvo pirmas kardinolo Parolino sąmoningai prisimenamas popiežius. Kardinolui ypač išliko atminty didelio gedulo ir sumišimo jausmas, plačiai pasklidęs popiežiaus agonijos ir mirties dienomis 1963 metais. Birželio 3 dieną sukako šv. Jono XXIII mirties penkiasdešimt penktosios metinės.

Tarsi šeimos tėvas

„Buvau aštuonerių metų, jau pradėjau kai ką suprasti. Jutau neįprastą atmosferą, tarsi šeimą būtų aplankiusi artimo žmogaus mirtis, tarsi mirtų šeimos tėvas, nes anuomet visiems mums Jonas XXIII buvo kaip tėvas. Tai akivaizdžiausias ir gyviausias popiežiaus Jono atminimas“, pasakojo kardinolas. Jis prisiminė, kad anuomet daug ką sužinodavo iš televizijos, kuri Italijoje rodydavo reportažus apie Bažnyčią, ypač apie Vatikano II Susirinkimą.

Kiek tai liečia jį patį, kardinolas Parolin tvirtino, kad popiežiaus Jono XXIII figūra didžiai įtakojo ne tik visą jo gyvenimą, bet ir tarnystę Bažnyčiai, į kurią buvo pašauktas.

„Susitikimo popiežius“ 

Kažkas visai pagrįstai pavadino popiežių Joną „susitikimo popiežiumi“. Manau, kad tokia yra ir diplomatija: ji siekia įveikti visus barjerus, suburti į susitikimą, kad būtų galima kartu spręsti žmonijai iškilusias problemas. Šia prasme jis man ir toliau yra įkvėpimo šaltinis. Jonas XXIII gebėjo skleisti žmogišką ir krikščionišką šilumą, kuri leidžia atsisverti bendravimui su kitu. Reikia nepamiršti, kad šį jo gebėjimą palaikė gilus dvasingumas. Tuo galima įsitikinti skaitant šv. Jono XXIII dienoraštį „Sielos užrašai“. Jie liudija, kad Jonas XXIII savo nusistatymą grindė savo gyvu asmeniniu santykiu su Viešpačiu, visiškai pasikliaudamas Jo valia.

„Gerasis popiežius“, „Susirinkimo popiežius“, „Taikos popiežius“

Popiežius Jonas vadinamas „Geruoju popiežiumi“, „Susirinkimo popiežiumi“, „Taikos popiežiumi“. Kokia jo žinia Bažnyčiai šiandien, kodėl paplitęs didelis ir pamaldus tikinčiųjų prisirišimas prie šio popiežiaus, paklausė kardinolo Vatican news portalo bendradarbis.

Pasak kardinolo Parolino, žmonės prisirišę prie popiežiaus Jono dėl tos pačios priežasties, dėl kurios popiežiaus Jono figūra užvaldė tikinčiųjų širdis tuojau po jo išrinkimo.

Ryški šviesa, Viešpaties įžiebiama pasaulio tamsoje

„Iš esmės taip yra dėl popiežiaus Jono gerumo. Jo ramioje laikysenoje ir atvirume buvo galima užčiuopti dieviškojo gerumo atspindį. Tai buvo akivaizdu per jo susitikimus su vaikais ligoninėje, su kaliniais; tai buvo akivaizdu jo nore pasiekti toliausiai esančius, tuos, kurių nėra Bažnyčioje, kurie nesidalija jos gyvenimu ir neseka jos mokymo. Jonas XXIII, kaip žmogus, kunigas, vyskupas ir popiežius buvo tarsi ryški šviesa. Šventieji visuomet buvo ir yra šviesa, Viešpaties įžiebiama pasaulio tamsoje“, sakė kardinolas Pietro Parolin.

Žinia Bažnyčiai ir pasauliui

„Visas popiežiaus Jono gyvenimas buvo žinia. Tai liudija Vatikano II susirinkimas ir permainos Bažnyčios gyvenime, o ypač enciklika „Pacem in Terris“, įmynusi gilų pėdsaką tiek Bažnyčios viduje, tiek už jos ribų. Pagrindinis Jono mokymo principas, kurį turėtume branginti, buvo pastangos labiau siekti to, kas vienija, o ne kas skiria. Tai ypatingai aktualus paraginimas Bažnyčiai, jos vidiniam gyvenimui, bet nemažiau pasauliui, kuris vis labiau linksta į skaidymąsi, į žmonių, grupių, visuomenių ir valstybių nevienybę ir įtampą. Tuo metu pasitikėjimas vienų kitais ir bendrai visais žmonėmis leidžia sutikti žmones tokius, kokie jie yra; ieškoti to, kas bendra, nuo to pradėti galimų skirtingumų aiškinimąsi siekiant jų susiliejimo į „didesnę vienybę“, kuri leistų aiškintis ir ieškoti sprendimų didžiosioms dabartinėms žmonijos problemoms“. (AG / SAK / Vatican News)

2018 birželio 05, 16:41