Savaitės Lietuvoje apžvalga (birželio 23)
Kastantas Lukėnas – Kaunas
Apaštalinis nuncijus arkivyskupas Pedro Lopez Quintana švęsdamas Mišias Kaišiadorių katedroje pal. Teofiliaus Matulionio beatifikacijos metinių proga savo homilija rengė dirvą būsimam popiežiaus Pranciškaus vizitui. Šventojo Tėvo atstovas nurodė popiežiaus Pranciškaus vizito tikslą: susitikdamas su Baltijos šalių kaimene jis pirmiausia siekia „atlikti pirminę Petro įpėdinio pareigą, tai yra sustiprinti jūsų tikėjimą“, <...> jus padrąsinti, kad galėtumėte gyventi geriau ir autentiškiau savo tikėjime“. Pasak apaštalinio nuncijaus, popiežius nori taip pat pamokyti, kad gyvenimas yra susitikimas su Jėzumi Kristumi, kuris turi galią atnaujinti asmeninį gyvenimą, šeimą, bendruomenę, pasaulį. Jis nori mums priminti, kad negalime būti tik netikrais, žodiniais krikščionimis: krikščionimis reikia būti žodžiu, širdimi ir darbais, visada, kiekvienu momentu, 24 valandas per parą. Apaštalinis nuncijus taip pat ragino tiesiogiai dalyvauti susitikimuose su Šventuoju Tėvu, įspėjo nepasiduoti apgaulingai galvosenai ir likti stebėti vizitą tik per televiziją. Atvykstantis popiežius Pranciškus nori patirti mūsų priėmimą, pamatyti mūsų veidus, išgirsti balsą ir pajusti džiaugsmą, – sakė jo atstovas.
Gedulo ir vilties dieną Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas homilijoje džiaugėsi: „Šie metai yra pirmieji, kai tikrai galime pasakyti, kad stipresnė yra viltis. Viltis, kurią rodo mums palaimintasis Teofilius“. Vardindamas gausius šių metų laiko ženklus ganytojas kvietė užduoti sau klausimą apie nusivylimų priežastis: ar mūsų troškimai nėra pernelyg pririšti prie šios žemiškos tikrovės?
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius Gedulo ir vilties dieną kalbėdamas Seime įspėjo dėl valdžios žmonėms gresiančio politkorektiškumo ir bandymų eliminuoti Dievą iš tautos politinio ir šeimų gyvenimo. „Tegu Gedulo ir vilties diena tampa tik Vilties diena, nes į ateitį galima eiti tik su viltimi, kurią teikia Aukščiausiasis“, – sakė jis.
Antradienį Lietuvių katalikų mokslo akademija drauge su Vilniaus universitetu surengė mokslinę konferenciją „Popiežiaus belaukiant. Žmogaus orumas Lietuvoje“. Kardinolas Audrys J. Bačkis, kalbėjęs tema „Žmogaus orumas Bažnyčioje“, kvietė prisiminti šv. Jono Pauliaus II mintis, išsakytas jam lankantis Lietuvoje, išsilaisvinusioje iš sovietinės priespaudos: paraginimą nesiskirstyti į „nugalėtojus ir pralaimėjusius“, bet atleisti ir prašyti atleidimo. Kardinolas taip pat kalbėjo apie socialinėje srityje padarytus žingsnius rūpinantis vargstančiais, steigiant paliatyvinės slaugos namus, pagelbėjant vaikus auginančioms vienišoms motinoms: šie meilės darbai taip pat liudija žmogaus orumą. Jis taip pat nenutylėjo Bažnyčios gyvenime pasitaikančių šešėlių, išnaudojimo ir neteisingumo atvejų, valdžios privilegijų pagundos. Iš būsimo popiežiaus Pranciškaus vizito taip pat galime tikėtis atviro tiesos žodžio: Europos Parlamente sakytoje kalboje Šventasis Tėvas pabrėžė, kad žmogus apdovanotas „transcendentiniu orumu“ ir atskleidė šių sąvokų ryšį.
„Bernardinai.lt“ dienraštyje perteikiamos LSMU Vaikų klinikos vadovo prof. Rimanto Kėvalo minėtoje konferencijoje skaityto pranešimo mintys „Gydytojas ir orumas“. Jį konferenciją moderavęs dr. Liudas Jovaiša pavadino popiežiaus Pranciškaus įvardintos „karo ligoninės daktaru“. Tarp kitų sveikatos apsaugos ir medikų darbo problemų pranešėjas minėjo vadinamąjį „užsispyrėlišką gydymą“, vykdomą pažeidžiant žmogaus orumą, vadovaujantis neišmintingų įstatymų raide.
Apie retokai viešuosiuose pašnekesiuose nuskambančią orumo sąvoką ir laukiamą popiežiaus Pranciškaus vizitą birželio „Artumoje“ rašė Antanas Gailius straipsnyje „Žodis, kurio ilgiuosi“. Jis atkreipia dėmesį, kad orumas nėra tas pats dalykas kaip gerokai dažniau minimos „žmogaus teisės“ – „apie jas tik tada ir galime kalbėti, jei žmogaus prigimtinį orumą laikysime tų teisių versme“.
Trečiadienį, dvejiems metams prabėgus po pirmojo, vyko antrasis Kauno arkivyskupijos simpoziumas, kuriame ganytojai, parapijų ir institucijų atstovai dalyvavo pramaišiui pasiskirstę į darbo grupeles. Simpoziumas pradėtas Mišiomis, po to arkivyskupijos salėje patirtimi dalijosi svečiai iš Slovakijos, „Gyvenimo upės“ bendruomenės, tomis dienomis taip pat dalyvavę „Miesto misijų“ renginiuose. Svečiai kvietė atlikti bendruomenių „sveikatos bei gyvybingumo patikrą“, peržvelgiant kaip jose vykdomos pamatinės funkcijos: skelbimo, liturgijos ir tarnystės. Slovakai pasakojo apie vaisingą dvasininkų ir pasauliečių bendradarbiavimą ir ragino negailėti laiko bei pastangų kuriant ilgalaikius žmogiškos bičiulystės santykius: tai gali ugdyti dvasinį vadovavimą ir mokinystę, kai ilgalaikiai įsipareigojimai neapsiriboja tik vykdomais projektais.
Sielovados programų koordinatorė Vaida Spangelevičiūtė Kneižienė pristatė iniciatyvas, kuriomis siekta atsiliepti į pirmajame arkivyskupijos simpoziume iškeltas užduotis: stiprinti parapijų tarybas, kunigų bendradarbiavimą su pasauliečiais, taip pat padėti įvairias tarnystes atliekantiems tikintiesiems ugdyti asmeninį santykį su Jėzumi.
Arkivyskupas Lionginas Virbalas apžvelgdamas dvejų metų laikotarpį pažymėjo, kad per jį iš esmės išliko ankstesnės tendencijos: jį galima vadinti „sėjos laiku“. Ganytojas dėkojo už maldos palaikymą ir kvietė neapsiriboti tik rezultatų siekiu, skirti daugiau laiko žmogiškai bendrystei. Jis pastebėjo, kad žmonės vis dar menkai tapatinasi su savo parapijomis, krikštynoms ar santuokai dažnai pasirenkamos kelios „populiarios“ bažnyčios bei rektoratai. Kita vertus, tai, kad palyginti su kitomis šalimis, daug žmonių ateina sakramentų, yra pozityvus dalykas, atveriantis galimybes plėtoti sielovadą. Arkivyskupas dalijosi taip pat miestelių bei kaimų parapijose išgyvenamomis nusivylimo nuotaikomis ir užsiminė apie specialias vyresnio amžiaus žmonėms skirtas sielovados programas. Aptardamas globalizacijos iššūkius ganytojas pabrėžė krikščionims tenkančią jungiamąją misiją neatsiribojant nuo likusios visuomenės.
Nuo pirmadienio Kaune vyko „Miesto misijų“ savaitės renginiai: šlovinimo vakarai, koncertai, diskusijos bei susitikimai. Šiemetinėje Miesto misijų programoje įvairiais būdais kviesta susipažinti su popiežiumi Pranciškumi: buvo įrengta „Popiežiaus palapinė“, diskusijose bei susitikimuose pristatytos Šventojo Tėvo enciklikų bei paraginimų mintys.
