Beta versija

Cerca

VaticanNews

Viešpaties žengimas į Dangų (Šeštinės)

Viešpats kas rytą mums patiki žemę ir vakare ją atranda mumyse. Iš tikrųjų mes esame Jo džiaugsmas, nes mūsų silpnos rankos tęsia tai, ką Jis jau yra padaręs savo galinga ranka. Žmogus ir Dievas toliau kuria pasaulį, žmogus ir Dievas rūpinasi gyvenimu ir ateitimi…

Pasirodęs vienuolikai, Jėzus tarė: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“. Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje. O jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant ženklais, kurie juos lydėjo. (Mk 16, 15-20)

ŽMOGUI DOVANOTAS PASAULIS, Mons. Adolfas Grušas

Šeštinės – tai diena, kai pradedame jausti tikrąjį dangaus ilgesį…

Kristus iškeliauja, tačiau pasitraukia tik iš žmonių akių. Nors ir kalbama apie debesis ir dangų, tačiau iš tiesų Jis nužengė į pasaulio gelmę, į visos Dievo kūrinijos vidinį gyvenimą.

Todėl Šeštinių dieną galime švęsti du iškeliavimus. Visų pirma - tai Jėzaus pasitraukimas į dvasinį pasaulį, o taip pat ir apaštalų iškeliavimas – Bažnyčia, išeinanti į pasaulį, kad skelbtų naujieną, galinčią apversti aukštyn kojomis tai, kuo žmonės buvo įsitikinę, kaip nepajudinama tiesa.

„Eikite į visą pasaulį!“- sako apaštalams Jėzus. Šie žodžiai kiekvienam krikščioniui atveria begalinius horizontus. Tai paskata jaustis taip, lyg mums yra dovanojamas visas pasaulis, raginimas išskėsti rankas, kad galėtume apglėbti visa, alsuoti unisonu su kiekviena gyva būtybe, jausti Evangeliją, gerąją Naujieną, laimės žodį ir ją liudyti pasaulyje, suvokiant, kad ta Dievo žinia pasauliui yra tarsi gaivaus oro ir tyro vandens gurkšnis, kad ji yra gyvenimas kiekvienai suvargusiai širdžiai.

„Kurie įtikės, tuos lydės stebuklai: išvarinės demonus… dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“… Tie ženklai skirti ne vien tik Evangelijos skelbėjams. Jie lydi kiekvieną tikintįjį, nes yra pirmieji sveikstančio gyvenimo ir grįžtančio džiaugsmo požymiai. Visa tai vyksta mūsų sieloje ir visuomet galime būti tikri savo tikėjimo autentiškumu, jei jis teikia paguodą gyvenime ir neša džiaugsmą mūsų aplinkoje. Pats Dievas mus daro stebukladariais ir gydytojais.

Dar vienas ženklas: „…jie kalbės naujomis kalbomis“. Kas tikrai tiki Dievą, tas visuomet sugeba atsiverti kitam žmogui ir jo klausytis. Jam suteikiama širdies išmintis, leidžianti rasti bendrą kalbą su visais. Tą kalbą supranta kiekvienas žmogus, nes tai yra švelnumas, rūpestis ir pagarba.

„Apaštalai iškeliavę skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant“… Pažodžiui šis tekstas skamba dar stipriau: „Viešpats buvo viena su jais“. Tai nuostabus apibrėžimas, į kurį turi įsiklausyti kiekvienas žmogus, norintis žinoti, kas yra Jėzus. Evangelistas Morkus mums duoda šį perlą: Viešpats yra ta energija, kuris veikia manyje, Jis yra viena su manimi.

Viešpats Kristus veikia kartu su mumis visuomet, kai mes darome gera. Jis prabyla, kai tariame gaivinančius ir guodžiančius žodžius, o stengiantis kurti taiką, Jis drauge su mumis stato pasaulį.

Viešpats kas rytą mums patiki žemę ir vakare ją atranda mumyse. Iš tikrųjų mes esame Jo džiaugsmas, nes mūsų silpnos rankos tęsia tai, ką Jis jau yra padaręs savo galinga ranka. Žmogus ir Dievas toliau kuria pasaulį, žmogus ir Dievas rūpinasi gyvenimu ir ateitimi…

„Jie iškeliavę visur skelbė žodį“… Jėzus vienuolika apaštalų išsiuntė į kelionę žmogaus širdies linkui. Tam išsigandusių ir pasimetusių žmonių būreliui bei drąsioms ir ištikimoms moterims Jis patikėjo pasaulį, ragindamas žvelgti plačiau, mąstyti ne vien tik apie save, bet ir apie kitus. Jėzus tarsi pasakė: „Visas pasaulis yra jūsų.“ Jis taip pasielgė, nes be galo pasitikėjo jais.

Jis pasitiki ir mumis…

2018 gegužės 12, 11:26