Beta versija

Cerca

VaticanNews
Janoso Brenner beatifikacija Vengrijoje Janoso Brenner beatifikacija Vengrijoje 

Vengrai turi naują palaimintąjį, kankinį Janosą Brennerį

Jo kūne suskaičiuotos 32 žaizdos, padarytos peiliu. Nepaisant visko, jis kaire ranka prie krūtinės tebelaikė prispaudęs Eucharistiją, kurią nešė ligoniui.

Romanas Kazakevičius – Vatikanas

Gegužės 1 dienos ryte kardinolas Angelo Amato, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas, istoriniame Sombathėjaus mieste, vakarų Vengrijoje, beje, šv. Martyno Tūriečio gimtinėje, vadovavo beatifikacijos šventosioms Mišioms, kurių metu palaimintuoju paskelbtas kunigas Janos Brenner, kankiniu tapęs vos 25 metų amžiaus.

Laiko kryžkelėje

Janos gimė Sombathėjuje 1931 metų gruodžio 27 dieną. Lankė cistersų gimnaziją Pečo, o vėliau premonstriečių ordino mokyklą savo gimtajame mieste. Pasižymėjo guviu ir linksmu charakteriu. Anksti pajutęs Dievo kvietimą, tuoj po mokyklos, 1950-aisiais stojo į Zirco cistersų abatiją, nors vis labiau aiškėjo, kad komunistinis - stalinistinis režimas, galutinai įsigalėjęs ir tapęs vienvaldžiu nuo 1949-ųjų rugpjūčio, imsis represijų prieš katalikų Bažnyčią. Ir iš tiesų, praėjus vos keliems mėnesiams nuo Janoso noviciato pradžios cistersų ordine valdžia pradėjo jėga uždarinėti vienuolynus.

Janos Brenner pasirinko vienuolinį Anastazijaus vardą, davė laikinuosius įžadus 1951 metais, po vienuolyno uždarymo kurį laiką tęsė vienuolinę formaciją gyvendamas bute. Vėliau nusprendė stoti į Sombathėjaus seminariją, kurią užbaigęs gavo kunigystės šventimus 1955 metų birželio 19-ąją. Buvo pasiųstas į kito miestelio prie sienos su Austrija, Szentgotthárdo pakraščio parapiją.

Nuo pat pirmųjų darbo savaičių atsidavęs ir malonus kunigas pelnė parapijiečių simpatiją, puikiai sutarė, būdamas pats nedaug vyresnis, su jaunimu. Netrukus Vengriją sukrėtė revoliucija – 1956 spalio pabaigoje Budapešte prasidėjusios taikios manifestacijos prieš komunistinį režimą sulaukė paramos ir kituose miestuose, išaugo iki revoliucinio judėjimo, tačiau už kelių dienų, lapkričio pradžioje buvo numalšintas grubia jėga, įsikišus Sovietų Sąjungos kariuomenei. Susirėmimuose žuvo apie pustrečio tūkstančio civilių ir virš 700 kareivių. Visuomenėje tvyrojo didžiulė įtampa ir neapykanta.

Užgniaužus revoliuciją komunistinis režimas ėmėsi formalių ir neformalių represijų prieš visus, kuriuose įžvelgė pavojų sau. Katalikų Bažnyčia, aktyvūs kunigai ir pasauliečiai atsidūrė tarp tokių. Nebūtinai todėl, kad atvirai ragintų nepaklusti valdžiai, o paprasčiausiai todėl, kad prioritetą teikė Dievo, o ne sovietinei karalystei.

Pasitikint Dievo valia

Po kelių nerimą keliančių ženklų vyskupas užsiminė jaunam kunigui, kad jį gali perkelti, tačiau Janos Brenner atsisakė ir liko darbuotis jam paskirtoje parapijoje. 1957 metų gruodžio 14 vakare į kunigo namus pasibeldė jaunas pažįstamas vaikinas, kuris pasakė, kad jo dėdė sunkiai serga. Kunigas nuėjo į bažnyčia paimti Švenčiausiojo Sakramento ir visko, ko reikia Paskutiniam Patepimui, vaikinui pasakęs, kad netrukus ateis. Tačiau jam buvo paspęsta pasala. Nuėjus vos keletą šimtų metrų jis buvo užpultas.

Nežinoma iki galo, kas įvyko tą naktį. Kaimynams išgirdus riksmą „Dieve padėk!“ ir po kurio laiko išėjus iš namų jie aptiko jaunąjį kunigą paplūdusį krauju, dar gyvą. Nuskubėjo pakviesti gydytojo ir policijos, tačiau kai šie atvyko, konstatavo Janoso Brennerio mirtį. Dienos šviesa ir kraujo pėdsakai parodė, kad kunigas bandė ištrūkti, tačiau buvo pavytas. Jo kūne suskaičiuotos 32 žaizdos, padarytos peiliu. Nepaisant visko, jis kaire ranka prie krūtinės tebelaikė prispaudęs Eucharistiją, kurią nešė ligoniui.

Dėl nužudymo pradėtas tyrimas, nepaisant kelių iškilusių pavardžių, baigėsi be nuosprendžių. Šiandien galima pasakyti, kad ir to ir nebuvo siekiama, nes menkai abejonių, jog jo užpuolimas buvo motyvuotas politinės ir antireliginės neapykantos. Tačiau Janoso Brennerio mirtis jo nenugramzdino į užmarštį, greičiau priešingai. Jo atminimas išliko žmonių tarpe, daug kas slapčia aplankydavo jo mirties vietą, kurioje šiandien stovi koplyčia. Buvo išsaugoti jo krauju permerkta kamža ir stula, liturginiai aprėdai, kuriais jis vilkėjo mirties akimirką.

„Sudegti ugnyje“

„Mano širdis užtvindyta saldžiausios Dievo meilės poezijos... Sudegti ugnyje... Aš mačiau ilgą koridorių, kuris vis buvo vis karštesnis ir karštesnis, bet tame gale, kur stovėjau aš, buvo šalta ir tamsu. Koridoriaus gale liepsnojo širdis, virš iki baltumo įkaitusio sosto. Iš to supratau, kad Jėzaus Širdis viešpatauja virš visko, o aš dar toli nuo šios švenčiausios Širdies meilės. Palaiminti tie, kurie pasiekė sostą ir sudegė...“, byloja 1950 metais užrašytos eilutės iš dvasinio Janoso Brennerio dienoraščio, kuris buvo skaitomas prieš jo beatifikacijos iškilmes.

2018 gegužės 01, 16:16