Švenčiausioji Trejybė

Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus. Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo. Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28,16-20).

GYVENIMAS DIEVE (Mons. Adolfas Grušas)

Švenčiausiosios Trejybės šventės Mišių Evangelijoje susiduriame su dviem liudijimais, kalbančiais apie Dievo artumą žmogui. Visų pirma – tai situacija, kurioje atsidūrė mokiniai. Apaštalai, vykdydami Jėzaus paliepimą, nuvyko ant kalno, tačiau nemaža dalis jų dar nebuvo atsikratę abejonių. Kaip tik tuo momentu evangelistas prabyla apie prisiartinusį Jėzų. Dievas niekuomet nesiliauja ėjęs į susitikimą su žmogumi. Jis visuomet yra tame amžiname ieškojime, kuomet žmogus ieško Dievo, o Dievas ieško žmogaus.

Drauge Jis liepia mokiniams keliauti pas kitus žmones, įsakydamas krikštyti juos. Tai dar vienas priartėjimas, tik šiuo atveju Dievas artinasi prie žmogaus per kitus žmones, nešančius Dievo malonę. Krikštas reiškia pasinėrimą. Viešpats ragina kiekvieną žmogų savo gyvenimą panerti į Dievo meilės vandenyną, kad galinga ir drauge švelniai glamonėjanti banga tą gyvenimą iškeltų Dievo akivaizdon.

Tai kalba apie kiekvienos gyvybės pasinėrimą Dievo gyvenime. Šie paskutiniai užrašyti Jėzaus žodžiai sudaro mūsų tikėjimo esmę: gyventi Dieve. Tai laimingas ir drauge iškentėtas pasinėrimas. Apie laimę gyventi Dievo artume dar Senojo Testamento puslapiuose liudijo Mozė, kai, perduodamas tautai Dievo įsakymus, tvirtino, jog jie yra duoti tam, kad būtų laimingi juos gaunantys žmonės ir jų vaikai. Drauge tas gyvenimas susijęs ir su kentėjimu, apie kurį kalba šventasis Paulius, primindamas kryžiaus dovaną, galybę, kurios neįmanoma išsemti.

Jėzus liepia apaštalams žinią apie Dievą perduoti, krikštijant vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios… Tėvas – širdis, plakanti pasaulyje, Sūnus – trapumas, pasireiškiantis mirtingame kūne ir Šventoji Dvasia – prikelianti galybė. Trejybės slėpinys reiškia, kad Dievo gyvenimas negali būti svetimas nei kūno trapumui, nei gyvybės jėgai, nei žmogaus laimei, nei skausmui. Trejybė – tai konkreti silpnumo ir galybės istorija, patikėta ne pasaulio išminčiams, bet neraštingiems ir vis dar abejojantiems žvejams, kurie žino, kad nieko nesupranta, ir jaučia, jog yra labai maži žmonės, privalantys liudyti didingą paslaptį.

Apaštalai įvykdė jiems skirtą uždavinį ir perdavė žinią, jos iki galo nesuprasdami. Jie nepajėgė jos nupasakoti žodžiais, taip, kaip neįmanoma aprėpti ir nupasakoti visos kūrinijos, tačiau darė tai, ką konkrečiai jiems buvo liepęs Išganytojas: „Mokykite laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“. Viešpats neliepė apaštalams mokyti žmones Dievo įsakymų, ir netgi nesakė, kad apaštalai turi būti tie, kurie kitiems lieps tų įsakymų laikytis. Jis liepė mokyti laikytis, arba, kitais žodžiais tariant: parodyti, kaip reikia gyventi pagal Evangeliją.

Iš tikrųjų išdėstyti kitiems tiesas yra nesudėtinga, dar lengviau švaistytis įsakymais ir nurodymais, tačiau, anot Jėzaus, tikroji tikinčiųjų pasiuntinybė yra perduoti gyvenimą, vertybes, energiją, parodyti, ką reiškia: pasiekti gyvenimo pilnatvę. Tai vienintelis įsakymas, kurio privalome laikytis – mylėti vieniems kitus. Taip elgdamiesi, mes perduodame žinią apie Dievą, kuris pats yra Meilė, gyvenimą dovanojanti Gyvybė. „Mokykite vieni kitus būti laimingais“,- pasakytų Mozė. „Mokykite vieni kitus dovanoti save“, -  atsilieptų apaštalas Paulius.