Beta versija

Cerca

VaticanNews
 (© Biblioteca Apostolica Vaticana)

Šeštasis Velykų sekmadienis

Privalome meilę priimti ir vertinti tikrai rimtai, atidžiai ir su pasitikėjimu klausytis Evangelijos žinios, nes čia kalbama apie mūsų laimę, kuri yra pats didžiausias Dievo rūpestis. Juk Jo meilė yra prasminga tik tada, kai pasiekia visą kūriniją.

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje. Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų. Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs. Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, – kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų. Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!“ ( Jn 15, 9-17)

MEILĖS VAISIAI – Mons. Adolfas Grušas

Jėzaus mokymo centras yra žinia apie meilę, ir šiandien girdimus Viešpaties žodžius galėtume pavadinti meilės giesme, kuri skverbiasi į kiekvieno Jo mokinio širdį. Tai tarsi giliaprasmė ir drauge švelnumo kupina poema, kurioje tarsi savotiškas ritmas pasikartoja mylinčiųjų vartojami žodžiai: mylėti, meilė, džiaugsmas, pilnatvė, vaisiai… Tai mūsų tikėjimo giesmė…

„Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus myliu…“ Mes paprastai sakome, kad mylėti yra mūsų pareiga, tačiau iš tiesų nepajėgtume mylėti, jei tas meilės jausmas mums nebūtų dovanotas. Patys savyje mes esame tarsi lėtai tekančios upės krantai, kuriuose Dievas leidžia ištrykšti šaltiniams.

„Pasilikite mano meilėje!…“ Į meilę įeinama ir joje pasiliekama. Viešpats Jėzus tarsi sakytų: pasilikite, nepasitraukite, nebėkite nuo meilės. Keista, tačiau neretai pasitaiko, jog žmonės priešinasi meilei, ginasi jos. Taip atsitinka, kuomet prisimename mūsų gautas žaizdas, patirtus nusivylimus ir toliau tikimės susilaukti išdavystės. Vis tiktai Jėzus sako: „pasiduok meilei, nes, jei to nepadarysi, visąlaik būsi alkanas“.

Išganytojas nori mus išgydyti nuo mūsų nemeilės…

Pernelyg dažnai mes laikome pasaulį neapykantos ir priešiškumų vieta, nors iš tikrųjų pasaulis yra kupinas tikros meilės. Tai mūsų namai, kuriuose gyvename, kaip kūdikis motinos įsčiose: jis dar negali matyti savo mamos, tačiau ją jaučia tūkstančiais būdų. Tikroji žmonių problema glūdi tame, kad mes esame paskendę meilės vandenyne, tačiau to nesuvokiame. Meilė yra, egzistuoja, apsupa mus. Ji ateina iš Dievo: vienpusė, besąlygiška, nekelianti sąlygų, išskyrus vieną – ją reikia priimti ir pasistengti suprasti.

„Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų…“ Mes privalome meilę priimti ir vertinti tikrai rimtai, atidžiai ir su pasitikėjimu klausytis Evangelijos žinios, nes čia kalbama apie mūsų laimę, kuri yra pats didžiausias Dievo rūpestis. Juk Jo meilė yra prasminga tik tada, kai pasiekia visą kūriniją.

„Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus myliu…“ Jėzus kalba ne vien apie įprastą meilės jausmą, bet nurodo, kad tam reikalinga bendrystė, mokėjimas pažvelgti vienam į kitą, gyventi vienam kito rūpesčiais. Jis neatsitiktinai prideda žodžius, kurie išskiria krikščionis iš kitų žmonių tarpo: „kaip aš jus myliu“. Tai reiškia: mylėti kaip Kristus, kuris saviesiems plauna kojas, kuris nė vieno nesmerkia, kuris tuomet, kai Jį žeidžiame, žiūri į mus, atleidžia ir myli, kuris niekuomet nesuabejoja, keliaudamas ieškoti pačių menkiausiųjų ir apleistųjų.

Jei ir mes mokame taip mylėti, tuomet nebelabai ir svarbu, kaip ir kokiais žodžiais išpažįstame savo tikėjimą, nes jau esame įsijungę į Kristaus meilę, kuri tampa Tėvo meilės pasauliui ženklu. Mes, kaip ir Kristus, galime būti neužterštu šaltiniu, kanalais, kuriais pasaulyje teka ir jį gaivina Dievo meilės srovė. Drauge, jei tos užduoties, apie kurią kalba Evangelija, nenorime priimti, tada mumyse ir aplink mus įsiviešpatauja mirtis, toje vietoje pasaulis suserga meilės nepakankamumu, taip, kaip apmiršta širdies raumuo, užsikimšus kraujagyslei…

„Jūs būsite mano draugai…“ Ne tarnas, o draugas – mielas, širdį guodžiantis žodis… Dievas, kuris iš Viešpaties ir Karaliaus tampa draugu ir priglaudžia savo draugą prie širdies… Juk draugystėje nėra aukštesnio ir žemesnio, o vien tik dviejų laisvių susitikimas, kurios kartu išlaisvina ir viena kitą.

„Kad duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų…“ Iš tiesų, kokių vaisių galima tikėtis iš šakelės, įskiepytos meilės vynmedyje? Ramybės, taikos, gyvenimo džiaugsmo, laisvės, švelnumo, teisingumo,- visi šie mūsų atnešti vaisiai išliks pasaulyje ir tada, kai jį būsime palikę.

Reikia tik nebijoti mylėti…

2018 gegužės 05, 15:31