Sekminės Sekminės 

Šventosios Dvasios atsiuntimas (Sekminės)

Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“. (Jn 20, 19-23)

DIEVO IR MŪSŲ DVASIA, mons. A. Grušas

Tikriausiai mes visi turime, ką prisiminti. Dažniausiai tai būna kasdieniniai rūpesčiai, nemalonumai, su kuriais susidūrėme, žmonės, su kuriais teko susibarti, kai vieni kitų nesupratome… Ką padarysi: paprastai visų pirma į galvą lenda tai, ką dar reikia vienokiu ar kitokiu būdu išspręsti.

Vis tiktai Sekminių dieną tikintieji turėtų sau leisti prisiminti kitus dalykus: mielus žmones, su kuriais bendraujame, savo artimuosius, kurių dėmesį ir pagalbą jaučiame, tuos, su kuriais buvome piktuoju, o paskui radome bendrą kalbą, žmones, prašančius mūsų pagalbos ir save pačius, trokštančius būti naudingais. Visi šie prisiminimai iš tiesų yra tiesiogiai susiję su šios dienos iškilme: Šventosios Dvasios atėjimu į pasaulį. Galime tik stebėtis, kaip nuostabiai ir su kokia fantazija mūsų gyvenime veikia Šventoji Dvasia.

Todėl verta pamąstyti apie šią didelę šventę, kuria baigiame velykinį laikotarpį.

Visų pirma reiktų prisiminti, kad Šventoji Dvasia nėra daiktas ar reiškinys, bet asmuo, tikras Dievo buvimas mūsų gyvenime. Įtariu, kad dauguma tikinčiųjų, paklausti apie Šventąją Dvasią, arba karštligiškai mėgina prisiminti tai, ko mokėsi, rengdamiesi Sutvirtinimo sakramentui, arba kartoja išmoktas katekizmo frazes. Neveltui tradiciškai Šventoji Dvasia vadinama „didžiuoju nepažįstamuoju“. Žinoma, ir atmintinai iškaltos formulės gali būti kažkiek naudingos, tačiau iš tiesų Šventoji Dvasia atpažįstama ne pagal tai, kas apie Ją kalbama, bet iš Jos veikimo.

Jei žmogus, skaitydamas Šventąjį Raštą, ar, klausydamasis jo, pajunta, kad tai yra tikra, kad tie žodžiai palietė širdį, galime būti tikri, kad tokiu būdu veikia Šventoji Dvasia.

Gali būti, kad netikėtas susitikimas su seniai matytu žmogumi, pradžiugino širdį ir nušvietė dieną, nereikia net abejoti, kad tame susitikime pasireiškė ir Šventosios Dvasios veikimas.

Būna, kai žmonės po ilgo dvasinio snaudulio laikotarpio pajunta troškimą žengti į naują dvasinį pavasarį. Jie pradeda domėtis Šventuoju Raštu, atranda maldą, vis dažniau praveria bažnyčios duris, stengiasi gyventi, laikydamiesi moralės dėsnių… Tai nereiškia, kad jie išsikraustė iš proto, kaip kartais pasako jų „gyvenimo išminties kupini“ draugai. Ne: tų žmonių širdyse veikia Šventoji Dvasia.

Be Šventosios Dvasios ir Jos slėpiningų septynių dovanų, mūsų dvasinis gyvenimas būtų nuobodus ir slegiantis, panašus į mokesčių deklaracijos pildymą. Be Šventosios Dvasios ir Dievo Žodį mes skaitytume su tokiu pačiu entuziazmu, kaip telefonų knygą…

Šventoji Dvasia uždega širdį, teikia naują gyvybę mūsų dvasiai, praplečia pažiūras, išlaisvina širdį iš baimės gniaužtų, suteikia jėgų siekti svajonės, išmoko pamilti ne saugius uostus, bet atvirą jūrą…

Todėl, švęsdami Sekmines, esame kviečiami pajusti Dvasios dvelkimą ir leistis Jos vadovaujami. Šventoji Dvasia yra „gyvybės Davėjas“, Ji „išlaisvino mus iš nuodėmės ir mirties įstatymo“, Ji kiekvieną dieną mums vis iš naujo leidžia patirti tikrojo tikėjimo į Prisikėlusį Kristų grožį ir įkvepia norą nuoširdžiai savo tikėjimą liudyti „iki pat žemės pakraščių“.

Aišku, pradedant tai daryti savo namuose… 

2018 gegužės 19, 11:34