Palaimintoji Leonela Sgorbati, atleidimo kankinė
„Atiduoti viską“, „mylėti visus“, „visuomet atleisti“. Tai sesers Leonelos Sgorbati gyvenimo pasiryžimai, stengiantis įveikti savo kasdienes silpnybes. Iš pirmo žvilgsnio žingsneliai maži, tačiau tikrovėje sunku jų laikytis nuolat. Kaip ir šypsotis, bet kokiomis aplinkybėmis, net ir tiems, kurių nepažįsti, kad ir jie nusišypsotų ir suteiktų laimės kitiems. Daug švelnių atsiminimų vienuolijos seserys saugo apie šią vienuolę, įsimylėjusią Dievą Tėvą, Eucharistijos Jėzų ir Mariją; šią Švč. Dvasios moterį; gyvo tikėjimo moterį, iš kurios kitos ėmė pavyzdį darydamos pasirinkimus ir sprendimus, vilties moterį, visuomet džiaugsmingą, drąsią, pagarbią, dėl šių savybių vadintą ir „milžine“ ar „žemės drebėjimu“. Didžios meilės moterį, gebėjusią dovanoti save vardan kitų gerovės iki pat galutinės aukos, paklusnumo ir atvirumo moterį, moterį, kuri iš Marijos mokėsi pasišventimo ir tylos nuolankumo, kaip pabrėžia kardinolas Angelo Amato: „Sesuo Leonela pilnai išgyveno meilę Kristui su mokinės širdimi, ieškodama Dievo ir jo valios, atsiribojusi nuo visko ir atvira paklusnumui“.
Dievas anksti pašaukė s. Leonelą. Ji mokėsi Marijos Nekaltai Pradėtosios seserų uršuliečių prižiūrimoje pradinėje mokykloje, tačiau vėliau pasirinko Marijos Guodėjos misionierių vienuoliją, kurios charizmą įkūnijo tobulai: ne tik mokėsi medicinos sesers profesijos, kad vykdytų savo apaštalystę Kenijoje, bet guodimas jai buvo kai kas daugiau, nei tik paprastas žodis. Jai tai reiškė nešti Viešpaties Žodį, tikrąjį balzamą sužeistoms širdims. Jos gyvenimas buvo visiškas savęs dovanojimas, kaip nurodė steigėjas: „misionierius turi būti visada pasirengęs kankinystei, kitaip nebus tikras misionierius“.
Viename interviu, kurį davė persikėlusi iš Kenijos į Somalį, ji sakė: „Nesunku dirbti, kai stengiesi mylėti, ir islamas toks pat: Dievas myli kiekvieną savo kūrinį“. Tačiau nebuvo lengva šalyje, dešimt metų siaubtoje pilietinio karo ir nualintoje religinio ekstremizmo. Ji pradėjo rengti medicinos seserų kursus, tačiau reikėjo įrodyti, kad tai neprieštarauja Koranui. Fundamentalistai buvo įtarūs, evangelizacija uždrausta, tad s. Leonela tyliai sėjo evangelijos sėklą per pamokas. Tai buvo tyli, tarnystei pašvęsta misija. Tabernakulis seserų vienuolyne buvo vienintelė vieta šalyje, kur buvo Eucharistinis Jėzus, seserims buvo grasinama, tačiau visos, nepaisant rizikos, liko.
„Ties mano vardu yra kulka, bet tik vienas Dievas žino, kada tai įvyks“, vieną dieną atsivėrė s. Leonela vienai seserų. Deja, tai buvo pranašiška - 2006 m. rugsėjo 17 d. sekmadienį grįžtant iš pamokų medicinos seserims, lydima ginkluoto musulmono apsaugininko, sesuo Leonela buvo pašauta iš nugaros. Apsaugininkas bandė ją užstoti savo kūnu, mirė ir jis. Nuvežta į ligoninę s. Leonela sugebėjo triskart ištarti „atleidžiu“ savo agresoriams ir užgeso „kaip žvakė, sudeginusi savo vašką, nes padovanojo viską“ - liudija viena seserų, laikiusi jos ranką mirties patale. Tačiau šis triskart pakartotas žodis padaugino malonę atnešdamas daug atsivertimų tarp ją pažinojusių asmenų. „S. Leonelos nužudymas atskleidžia nuodą, slypintį neapykanta degančių žmonių širdyse. Krikščionis kankinys nėra fanatikas griovėjas, tačiau didvyriškas gyvybės gynėjas ir brolybės, meilės bei atleidimo skelbėjas“, - sakė kardinolas Amato. Jis pridūrė, kad krikščioniška kankinystė į blogį atsiliepia meile, ir s. Leonelos kankinystė tampa vilties sėkla, išsibarsčiusia žmonių žemėje, kuri atneš gėrio vaisius ir žiedus. Labai simboliškai kalbėjo Džibučio vyskupas Giorgio Bertin: „Italės ir somaliečio, krikščionės ir musulmono, moters ir vyro mirtis man sako, kad jei galima mirti kartu, įmanoma ir gyventi kartu. Ir nors vietinė valdžia netrukus užgesino tyrimą, kad būtų pamiršta, kas atsitikto, tačiau somaliečių širdyse ir protuose lieka tai, kas nepamirštama: jos mokiniai jaučiasi netekę motinos, tačiau gavę dar vieną žvaigždę, kuri dėl jų švietė danguje“. (DŽ / VaticanNews)
