Beta versija

Cerca

VaticanNews
Kardinolas Kurtas Kochas Kardinolas Kurtas Kochas 

Kardinolas Kochas: atsinaujinimas ir ekumenizmas eina kartu

Apžvelgdamas šiuolaikinį ekumenizmo judėjimą, kardinolas Kochas išryškino tris jo vidines nuostatas: maldą, atsivertimą ir misiją.

Gegužės 17- ąją kardinolas Kurtas Kochas, Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas, dalyvavo ekumeninio „Centro už vienybę“ Romoje 50 metų įsteigimo paminėjime, ta proga surengtoje „ekumeninėje arbatoje“.

Ekumenizmo pradininkas

Šio centro atsiradimo Romoje istorija susijusi su vienu iš šiuolaikinio ekumenizmo pradininku Lewisu Wattsonu. Šis JAV anglikonų (episkopalų) pastoriaus sūnus reikšmingai prisidėjo prie Maldos už krikščionių vienybę savaitės įsteigimo 1908 metais. Dešimt metų prieš tai įsteigė ir vienuolinio pobūdžio bendruomenę, pagal pranciškonų dvasingumą. 1909 metais nusprendė pereiti į katalikų Bažnyčią, su keliolika kitų savosios bendruomenės narių, išlaikant tiek pranciškonišką bendruomenės pobūdį, tiek ekumeninį pašaukimą. Tai buvo tęsiama ir po Wattsono mirties 1940 metais. 1968 metais, ką tik pasibaigusio Vatikano II Susirinkimo dvasioje, „Atpirkimo broliais pranciškonais“ pasivadinusi ir Šventojo Sosto pripažinimą gavusi bendruomenė įsteigė „Centrą už vienybę“ Romoje.

Ko reikia dialogui

Gurkšnojant „ekumeninę arbatą“ kardinolas Kochas pasidalijo įžvalgomis apie kelis dalykus, kurių reikia ekumeniniam dialogui. Vienas iš tokių – ne vien specializuotų teologinių, tačiau draugiškų, asmeniškų ir neformalių susitikimų, trokštant vienas kitą pažinti ir susipažinti. Jis priminė pasakymą – „Kas pažįsta vien Angliją, jos dar nepažįsta“. Kitaip tariant, tik aplankius kitas šalis galima iš tiesų pažinti savąją, suprasti jos savitumą. Panašiai, ir savąją bažnytinę Bendruomenę geriau pažinsime tada, kai pažinsime ir kitas krikščioniškas tradicijas.

„Ekumeniniam dialogui galioja visa tai, kas galioja kiekvienam autentiškam dialogui“, pridūrė kardinolas Kochas: nuoširdumas, pripažįstant kito lygybę ir laisvę. Taip pat drąsa nesiremti vien savimi pačiu.

Asmeniniai susitikimai yra sveiki ir būtini, nes ne vienu atveju Bažnyčios pasidalijimų ištakose yra ne ar ne vien tik teologiniai skirtumai, tačiau skirtinga kultūra. Tai ypač ryšku Rytų ir Vakarų Bažnyčių pasidalijime. Krikščioniško pasaulio rytuose ir vakaruose Evangelija buvo priimta, įgyvendinta ir perduota kultūriškai skirtingais būdais. Ilgą laiką rytų ir vakarų krikščionys nepaisant šių skirtumų sugyveno vienoje ir nepadalytoje Bažnyčioje, tačiau palengva atitolo ir nebesugebėjo vienas kito suprasti. Krikščionys šiuo atveju vienas nuo kito atitolo ne tiek dėl doktrininių skirtumų, kiek dėl skirtingo gyvenimo būdo.

Todėl šiandien, pasak Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininko, reikia apsisukti ir eiti priešinga kryptimi: ne rečiau, o dažniau susitikti, kalbėtis, keistis mintimis, neformaliai ir formaliai. Nereikia pamiršti, kad svarbiausių oficialių ekumenizmo vaisių dirva buvo išpurenta daugybės neformalių kontaktų ir to užgimusio „broliškumo“ jausmo tarp krikščionių, kuris pats, kaip pasakė šv. Jonas Paulius II, yra vienas iš svarbiausių ekumenizmo vaisių.

Šiandienos vaisiai ir galutinis tikslas

Jei šiuos vaisius yra gera ir svarbu parodyti ar pastebėti, negalima nutylėti, jog tikrasis ir galutinis tikslas nėra pasiektas, šiuo metu jo negalima pasiekti: pilnos ir regimos Bažnyčios vienybės. Vienybės kelias reikalauja daugiau laiko ir kantrybės, nei manė ekumenizmo pradininkai.

Kalbėdamas apie Katalikų Bažnyčią, kardinolas Kochas pažymėjo, kad nuo pat Jono XXIII, kuris sušaukė Vatikano II Susirinkimą, Pauliaus VI, kuris jį užbaigė, iki pat šiandieninio Pranciškaus pontifikato driekiasi aiški gija: Bažnyčios atnaujinimas yra susijęs su krikščionių vienybe. Dvasinė krikščionių ir Bažnyčių pasidalijimo drama yra vienas iš pagrindinių, o ne antraeilis ar mažesnis Susirinkimo sušaukimo motyvas.

Trejopas ekumenizmo dvasingumas

Apžvelgdamas šiuolaikinį ekumenizmo judėjimą, kardinolas Kochas išryškino tris jo nuostatas: maldą, atsivertimą ir misiją. Modernusis ekumenizmas visų pirma gimė kaip maldos judėjimas. Ir, pasitelkiant Benedikto XVI panaudotą įvaizdį, ekumenizmo laivas nebūtų galėjęs išplaukti iš uosto į jūrą be maldos srovės ir Dvasios gūsio į bures. Malda už krikščionių vienybę reiškia supratimą, kad jei mes galime pasidalinti tarpusavyje, tai vienybė pasiekiama ne vien mūsų jėgomis, vienybė yra dovana. Mes vieni patys, be Dievo, negalime nustatyti jos formos ir realizavimo laiko. Melstis už vienybę, klausytis Jėzaus maldos, kad „visi būtų viena“, yra fundamentali sąlyga ekumenizmui.

Antra, ekumeninis judėjimas taip pat yra atsivertimo – ne tiek kitų, kiek mūsų pačių - judėjimas, suprantant, kad pasidalijimas yra nuodėmė, yra mūsų nuodėmių vaisius. Įtaigi metafora yra Jėzaus tunika, kuri buvo nuausta be siūlių. Kareiviai romėnai, nenorėdami jos suplėšyti ir sumažinti jos vertės, nusprendė mesti dėl jos burtą. Tuo tarpu krikščionys, tam tikra prasme, ją suplėšė savo rankomis savo pasidalijimais ir tarpusavio kovomis.

Trečia, nuo pat pradžių ekumeninis judėjimas buvo misijų judėjimas, suvokiant, kad krikščionių ginčai apsunkina Evangelijos skelbimą ar sutrypia jos tikėtinumą. Tai ypač akivaizdu kituose nei Europa kontinentuose, kur kartu su Kristaus Evangelija buvo atsinešti ir Bažnyčios Europoje pasidalijimai. Tai tapo didžiule kliūtimi evangelizavimui ir didžiuliu nusižengimu Viešpaties nurodymui skelbti Evangeliją kiekvienam kūriniui. (RK / VaticanNews)

2018 gegužės 17, 16:23