Don Tonino - Molfetos vyskupas Antonio Bello (1935-1993) Don Tonino - Molfetos vyskupas Antonio Bello (1935-1993) 

„Bažnyčia su prijuoste“ pagal Dievo tarną Don Tonino

Apulijos regione daugelis įsitikinę: „Don Tonino“ – šventasis. Pasak vyskupo Nunzio Galantino, Italijos Vyskupų konferencijos generalinio sekretoriaus, visur žmonės prašo jį skelbti šventuoju. O tai yra ženklas kad jis iš tikrųjų jau yra šventasis.

Saulius Augustinas Kubilius – Vatikanas

Dievo tarną Antonio Bello vyskupu paskyrė šv. Jonas Paulius II. Nuo pat ganytojiškos veiklos pietinėje Italijoje pradžios vyskupas davė aiškius ženklus, jog galios simboliai jam svetimi. Tai viena iš priežasčių, kodėl Dievo tarnas tiek Molfetos vyskupijoje, kurios buvo ganytojas, tiek „Pax Christi“ organizacijoje, kuriai vadovavo, tiek Italijos vyskupų konferencijoje, buvo visų vadinamas paprasčiausiai „Don Tonino” - kunigu Antanu.

Kartą, prisimindamas konsekravimo apeigas pasakė: 

„Man ant rankos piršto užmovė žiedą, įteikė pastoralą, Šventąjį Raštą ir ant galvos užmovė mitrą. Tokie vyskupo simboliai. Būtų gerai, jei vyskupui įteiktų ąsotį, praustuvą ir rankšluostį, kad jis galėtų nuplauti pasauliui kojas.“

Ganytojas, kuris buvo pranciškonų trečiojo ordino narys, kreipdavo nuolatinį dėmesį į paskutiniuosius įsitikinęs, jog krikštytieji privalo būti nuolankūs ir šalinti atskirtumo priežastis. Dievo tarno žodžiais, tarnaujanti Bažnyčią, tai „Bažnyčia su prijuoste“. Jo pastangų dėka visose Molfetos vyskupijos parapijose buvo įsteigtos „Caritas“ grupės. Vyskupo namų durys visuomet būdavo atvertos, kad užeiti bet kada, kad ir naktį, galėtų visi, kuriems reikia ganytojo paramos.

„Nežinau, kodėl žmogus mirtingas, kodėl miršta. Tačiau esu tikras, kad mirties prasmė, panašiai kaip gyvenimo, draugystės, teisingumo ir galiausiai aukščiausioji Dievo prasmė glūdį ne mūsų giliausiuose samprotavimuose, o visuomet giliausiuose mūsų įsipareigojimuose.“


Vyskupo Tonino Bello įpėdinis Molfetoje, vysk. Domenico Cornacchia yra tikras, jog jei vyskupas būtų gyvas, jis dabar būtų bombarduojamoje Sirijoje, kad vėl iš naujo stipriai pakeltų balsą už taiką taip, kaip padarė nuvykdęs į apšaudomą Sarajevą 1992 metais ir per Persų įlankos karą, „nes jis keliavo visur, kur reikia guosti kenčiančius žmones, nuo karo ištiktų kraštų iki paprastų žmonių namų savo vyskupijoje“.

Karo Irake įkarštyje ganytojas pasakė:

„Neįmanoma laikyti abiejų kojų vienoje balnakilpėje. Nepriimtina karą vadinti „visuomet nepateisinamu“, o paskui jį laikyti „neišvengiamu“. Karas yra atkakliausias gaujų, klanų ir mafijozų, įsitikinusių, jog taika gresia jų pasipelnymui, siekis.“

Vyskupas visada rasdavo laiko visiems. Vaikams ir jaunimui, su kuriais bendraudavo ir sporto aikštėje, ir kultūriniuose susitikimuose, atsinešdamas neatskiriamą savo akordeoną; jis vienas automobiliu aplankydavo atokiau gyvenančias vargstančias šeimas, ne tik atveždamas gėrybių, bet ir jas patiekdamas ir patarnaudamas prie stato.

Jaunimo gerovė buvo viena iš didžiųjų jo rūpesčių, vyskupijoje įsteigė prieglaudą narkomanams. Tačiau bene daugiausiai laiko paleisdavo savo katedroje priešais tabernakulį, dažnai budėdavo vienas per visą popietę, uždarytoje šventovėje.

APULIJOS REGIONE DAUGELIS ĮSITIKINĘ: „DON TONINO“ – ŠVENTASIS

Pasak vyskupo Nunzio Galantino, Italijos Vyskupų konferencijos generalinio sekretoriaus, visur žmonės prašo jį skelbti šventuoju. O tai yra ženklas, kad jis iš tikrųjų jau yra šventasis. „Šventasis yra tasai, kuris yra laikomas sektinu pavyzdžiu, gyvenimo kelionės palydovu. O žmonės tai jaučia“, sakė episkopato sekretorius.


Molfetos vyskupija vyskupo Antonio Bello (1935-1993) beatifikacijos bylą pradėjo 2007 metais.

Photogallery

Molfetos vysk. Antonio Bello gyvenimo akimirkos
2018 balandžio 20, 15:40