Arkivysk. V. Paglia: paliatyviosios slaugos tema turėtų būti daugiau girdima
Paliatyviosios slaugos tema ateinančiais metais skambės virš dažniau, nes, kaip ne kartą yra pastebėta, pirmą kartą žmonijos istorijoje yra tiek daug pagyvenusių žmonių, o struktūrų, žinių ir kompetencijų, atsiliepiančių į jų poreikius, dažnai trūksta. Paliatyvioji slauga tai pat neretai susijusi su pamatiniais klausimais apie pačios senatvės ir pagyvenusio asmens vertę, apie jos didėjančią kainą valstybei. Kaip žinia, kinematografijos menas dažnai pirmiau apčiuopia temas ir problemas, kurios vėliau atsiduria ant politikų stalo. Štai, prieš porą metų vienas Japonijos, kur pagyvenusių žmonių proporcija itin didelė, pastatė filmą „Planas 75“ apie įsivaizduotą netolimą ateitį, kuriame su įtikinamu ir sukrečiančiu realizmu nupiešė nužmogintos visuomenės modelį, kuris įvairiais ciniškais ir manipuliatyviais būdais pagyvenusius žmones masiškai spaudžia rinktis eutanaziją, nors jie nekamuojami nepakeliamų ar skausmingų ligų. Tačiau jie nebeproduktyvūs, o jų priežiūra kainuoja per daug, tad siekiama jais atsikratyti.
Artėjanti kelionė, į kurią jis vyksta (Kanados) Vyskupų konferencijos kvietimu, skirta gyvenimo pabaigos klausimams ir ypač paliatyviajai slaugai, yra svarbus momentas būtent todėl, kad Vakarų kultūroje ši tema turi įgauti tokį aktualumą, kokio šiandien dar nėra. Kyla pavojus, kad bus parengti teisės aktai, kuriais iš esmės norima pašalinti šią problemą, priimant nelanksčius įstatymus, kuriais bus į vieną suplakami labai skirtingi atvejai. Įstatymus, kuriais tam tikra prasme nusiplaunamos rankos, pažymėjo arkivyskupas Vincenzo Paglia, Popiežiškosios gyvybės akademijos pirmininkas, pristatydamas savo kelionę Šventojo Sosto dienraščiui „l’Osservatore Romano“.
Gyvenimo pabaigos temai reikia daug dėmesio. Reikia artumo, meilės, palankumo nuostatų. Fizinis skausmas gali būti dramatiškas ir su juo reikia kovoti, reikia daugiau mokslinių tyrimų ir vaistų paskutiniajam gyvenimo etapui. Taip pat Bažnyčios turi mokytis ir padėti ligoniui pasirengti gerai mirčiai, kuri tikinčiam žmogui yra perėjimas į gyvenimą su Jėzumi. Kiekvienam paskutiniais momentais yra svarbu, kad kažkas būtų šalia, būtų arti. Diskusija „eutanazijai – taip, eutanazijai – ne“ dažnai yra per siaura ir per sausa. Klausimas yra toks: kaip palydėti, kaip šį perėjimą padaryti mažiau skausmingu ir mažiau beviltišku.
Svarbu, pasak Popiežiškosios gyvybės akademijos pirmininko, gyvenimo pabaigos klausimus pristatyti jaunoms kartoms. Klausti, kaip sakyta, ar mirtis iš tiesų gyvenimo pabaiga – kvantistinė filosofija pasakytų, kad ne, nes virstame kitokia energija. Krikščioniškas apreiškimas mirtį suvokia kaip perėjimą. Mums reikia geresnio mirties fakto suvokimo įvairiais požiūriais: filosofiniu ir teologiniu, psichologiniu ir humanistiniu, medicininiu, moksliniu ir pedagoginiu. Kai nebeįmanoma pagydyti, būtina slaugyti. Kai nebeįmanoma užkirsti mirčiai kelio, galima laikyti už rankos, rodyti, jog draugystė stipresnė už mirties keliamą skausmą.
Yra įvairių požiūrių į paskutinį gyvenimo etapą ir Bažnyčia turi su visais diskutuoti. Kitas jos uždavinys – stengtis mažinti ideologinį krūvį šiose diskusijose. Viena mirtis skiriasi nuo kitos, tad reikia personalizuoto požiūrio. (RK / Vatican News)
